Kai apibendrinta nuomonė apie save negatyvi, kalbame apie žemą savivertę. Pasitikėjimas savimi (self-confidence) arba „aš efektyvumas“ (self-efficacy) nėra tas pats, kas savivertė. Šios sąvokos daugiau nusako žmogaus įsitikinimus apie atskirus savo gebėjimus, o ne apibendrintą nuomonę.

 

Žmonės, kuriems būdinga žema savivertė:

 

a) dažnai linkę save kritikuoti, abejoti savimi, nuvertinti savo teigiamas ypatybes ir sutelkti dėmesį į neigiamus bruožus;

 

b) sunkiai išreiškia savo poreikius, yra linkę atsiprašinėti, vengia galimybių ir sunkumų, dažnai būna nuleidę galvą, susigūžę, žvilgsnį kreipia į šalį;

 

c) dažnai jaučia liūdesį, nerimą, kaltę, gėdą, frustraciją ir pyktį;

 

d) dažnai patiria fizinę įtampą, nuovargį, energijos stoką.

 

Deja, žema savivertė veikia įvairias žmogaus gyvenimo sritis. Tiem, kam būdinga žema savivertė:

 

a) mažiau pasiekia mokydamiesi ir dirbdami (nes vengia iššūkių);

 

b) patiria daugiau sunkumų tarpasmeniniuose santykiuose (pvz.: nuolat siekia kitų pritarimo, nori jiems įtikti, kartais gali visai vengti artumo arba nuolatos siekti būti išskirtiniai, sulaukti ypatingo dėmesio);

 

c) skurdžiau leidžia laisvalaikį (nes vengia bet kokių užsiėmimų, kur gali būti kitų vertinami);

 

d) mažiau rūpinasi savimi (pvz.: piktnaudžiauja alkoholiu, kitomis medžiagomis, nekreipia dėmesio į aprangą, išvaizdą, arba atvirkščiai, tobulina kiekvieną detalę).

 

Žema savivertė turi sąveiką su kitomis psichologinėmis problemomis. Kartais tai gali būti tam tikro psichikos sutrikimo dalis, pvz., neigiami įsitikinimai apie save yra būdingas depresijos simptomas. Tarkime, jeigu žmogų ilgą laiką kamuoja nerimo sutrikimas, ilgainiui tai ima neigiamai veikti jo savivertę. Įrodyta, kad jeigu žmogus pasižymi žema saviverte nuo vaikystės ar paauglystės, tai didina riziką susirgti depresija. Vienų žmonių gyvenimą žema savivertė veikia daugiau, kitų – mažiau.

 

Kaip formuojasi žema savivertė? Žema savivertė – tai ne faktas, o tik neigiama žmogaus nuomonė apie save. Kaip ir visos nuomonės, ji gali būti bent iš dalies iškreipta arba ir visiškai klaidinga. Šią nuomonę daugiausia nulemia žmogaus ankstyvieji išgyvenimai, nors kartais gali būti labai reikšmingi ir vėliau gyvenime patiriami sukrečiantys įvykiai, neigiami vaikystės išgyvenimai, kaip:

 

a) sistemingas baudimas, poreikių nepaisymas arba išnaudojimas;

 

b) negebėjimas atitikti tėvų keliamų reikalavimų;

 

c) buvimas „atpirkimo ožiu“, kitiems žmonėms patiriant neigiamas emocijas ar stresą; gerų dalykų, pvz., pagyrimų, meilės, šilumos, susidomėjimo nebuvimas.

 

Dėl šių neigiamų išgyvenimų, patiriamų vaikystėje arba vėliau gyvenime (pvz. patiriant patyčias darbe, užmezgus artimus santykius su išnaudoti linkusiu partneriu), susiformuoja neigiami įsitikinimai apie save. Pavyzdžiui, „su blogas“, „esu kvaila“, „esu nieko vertas“, „eesu pakankamai geras“. Dažnai žmogus gali savo neigiamą nuomonę apie save apibendrinti vienu sakiniu, t.y. turi vieną pagrindinį įsitikinimą (nors neretai jis būna aiškiai nesuformuluotas).

 

Tokia neigiama nuomonė apie save pradeda veikti ir mąstymą, jame atsiranda iškraipymų. Žmogus ima vis daugiau dėmesio kreipti į informaciją, kuri patvirtina neigiamą įsitikinimą, ir ignoruoti tai, kas jį paneigia. Be to, informacija ir interpretuojama iškreiptai. Pavyzdžiui, tai, kas patvirtina neigiamą įsitikinimą, laikoma reikšminga, o priešinga informacija – nuvertinama. Ilgainiui taip pat susiformuoja iškreipti lūkesčiai, t.y. pradedama tikėtis, kad įvykiai klostysis nepalankiai, o taip pat išsikreipiami prisiminimai – žmogus geriausiai prisimena tai, kas patvirtina jo neigiamą nuomonę.

 

Susiformuoja uždara sistema, kuri palaiko žemą savivertę ir trukdo žmogui pamatyti, kad tai, ką jis mąsto apie save, tik iškreipta, tendencinga nuomonė, ir kad ta pačią informaciją galima interpretuoti ir kitokiais, galbūt pozityvesniais būdais.

 

Svarbus žingsnis didinat savivertę – mokymasis priimti save. Daugelis žmonių, kuriuos vargina žema savivertė, turi neigiamų įsitikinimų apie pozityvias mintis savęs atžvilgiu. Dažnai jie taip pat neigiamai reaguoja, kai kiti žmonės teigiamai kalba apie save. Pavyzdžiui, „esu graži“, „aš talentingas“, „aš puikiai gaminu valgyti“. Išgirdus tokius pasisakymus žemos savivertės kamuojam žmogui gali kilti tokių minčių kaip „Pagyrūnas tas žmogus ir tiek giriasi ir giriasi “, „Kas jis manąs esantis“ ir pan.

 

Jie taip pat galvoja, kad jeigu šitaip pasisakytų apie save, tai būtų rizikinga, nepatogu ir pan. Savo stipriųjų pusių įvardijimas jiems atrodo tolygus puikavimuisi. Be to, jie tarsi bijo, kad jeigu pasakys ką nors gero apie save, tai kitas žmogus atsakys „Ne, taip nėra“ arba „Tikrai? Aš taip nepasakyčiau“ ar pan.

 

Beveik taip pat pavojinga gali atrodyti ir tyliai teigiamai galvoti apie save, tačiau tokie įsitikinimai labai trukdo, jeigu žmogus nori didinti savivertę ir gyventi visavertį gyvenimą. Žmogui gali būti labai naudinga susidaryti savo teigiamų savybių, gebėjimų, pasiekimų, talentų ir pan. sąrašą. Vėliau labai svarbu treniruotis pastebėti savo teigiamus poelgius, pasiekimus, išgyvenimus kasdienybėje. Geriausia iš pradžių tai fiksuoti dienoraštyje, kad atsirastų įgūdis, nes jeigu žmogaus savivertė žema, tai greičiausiai jis įpratęs pastebėti įvairias nesėkmes.

 

Dar vienas naudingas įgūdis – išmokti pastebėti, kas teikia džiaugsmą bei pasitenkinimą, ir planingai įtraukti tokius užsiėmimus į savo dienotvarkę (tai pasakytina tiek apie darbus, tiek apie laisvalaikio užsiėmimus).Mokytis atpažinti neigiamus įsitikinimus „saugančius“ taisyklių keitimą. Būtent iš šių taisyklių kyla gąsdinančios prielaidos ir save kritikuojančios mintys, jos taip pat nulemia, kokias „apsisaugojimo“ strategijas žmogus kasdien taiko. Dažnai taisyklės perimamos iš tėvų, tačiau svarbu suprasti, kad jos niekam nėra įgimtos, tik išmoktos.

 

Taisyklės visuomet būna susijusios su stipriomis emocijomis, kurios aktyvuojamos kaskart, kai iškyla grėsmė pažeisti taisyklę. Todėl taisyklių laikymasis apsaugo nuo šių emocijų, tačiau kartu užtikrina, kad žema savivertė tokia ir išliks, nes žmogus netenka galimybės įgauti pozityvios patirties. Be to, kai kurios taisyklės tokios griežtos, kad jų neįmanoma laikytis (pvz. „Turiu niekada nepadaryti klaidų“), todėl tokios taisyklės besilaikantis žmogus neišvengiamai dažnai blogai jaučiasi.

 

 

Nesigėdinkite kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą. Jums jie padės pasijusti daug geriau ir suprasti,kad galima padėti sau ir kasdien mėgautis visaverčiu gyvenimu be įtampos ir nerimo bei su šypsena veide vien pagalvojus apie save, ko visiems nuoširdžiai linkiu.