Man patinka rūkas. Man patinka žaisti jausmu, kad pasaulis, kurio nematai pro langą išties ir neegzistuoja. Ištrintas pasaulis. Kas lieka tada? Ką matai, kai nematai nieko? Ką nugali pilka masė, kurios negali nugalėti šviesa? Kaip dažnai mes tapatinam save su tuo, kas matosi pro langą? Kaip dažnai pamirštam, jog tiek daug dalykų yra pašėlusiai svarbūs, net jei nematomi plika akim, net jei nematomi pro iliuzijų rūką?

 

Man labai ilgai užtruko suvokti ir įsisavinti, kad esu nebūtinai tokia, kokia esu, o tokia, kokią save susikuriu. Kasdien. Iš to rūko, vadinamo gyvenimu. Kažkur skaičiau, kad negalima sutrumpinti kelio ten, kur iš tiesų verta eiti. Pati renkuosi žmones, įvykius bei reakcijas į juos. Pati renkuosi, ar į darba minti dviračiu, ar važiuoti tramvajum.

 

Visada pati. Ir todėl mokytis būti bei būti atsakingu už savo gyvenimą yra sunkiausia. Ne tik būti atsakingu, bet ir būti dėkingu. Ir mėgautis kiekviena tobula jo akimirka. Net jei tikrai šalta būtent šį rytą minti dviračiu į darbą, net jei pamiršti kieno nors gimtadienį ar tiesiog nori iškeisti vakarėlį su daugybe žmonių į pasisėdėjimą su knyga.

 

Dar labai dažnai pamirštu būti dėkinga visiem tiem nuostabiem gamtos stebuklam – krentantiem lapam, krentančiam rūkui, visom spalvom dangų nusėjantiem debesėliam... tai taip lengva pamiršti, kai gyveni mieste, kur viskas turi savą ritmą ir savą kelią. Būti dėkinga vis dar mokausi. Pasakyti ačiū. Ir pajausti tai. Tiesiog. Žinoti, kad esi labai mažytė nuostabi stebuklinga, tave supančio pasaulio dalis. Ir, kad visa tai, ką padarai kitam, kažkada grįš ir pas tave.

 

Todėl būtent dabar, kai už Atlanto žmonės švenčia padėkos dieną, ir aš norėčiau priminti dėkingumo galią, norėčiau priminti, kaip nuostabu yra nuoširdžiai sakyti ačiū.

 

Ačiū Jums.