Žvilgsnis

Teksto dydis: A+ A-

Vargina ne sunkus darbas, o prastas poilsis

Stanislovas Kairys, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2011-09-15
Vargina ne sunkus darbas, o prastas poilsis
© S.Kairys
E.Lapinas sako, kad lietuviai per daug galvoja apie darbą.

Psichologas Ernestas Lapinskas pabrėžia, kad emocinis nuovargis daug kenksmingesnis už fizinį, o ištisinis televizoriaus žiūrėjimas emocijas ne turtina, o skurdina.

Ne­se­niai Eu­ro­pos ša­ly­se atliktas ty­ri­mas pa­ro­dė, kad lie­tu­viai yra dau­giau­sia dir­ban­ti ir di­džiau­sią lais­va­lai­kio da­lį prie te­le­vi­zo­riaus lei­džian­ti tau­ta. Tuo tar­pu, pa­vyz­džiui, pran­cū­zai lais­va­lai­kiu dau­giau ben­drau­ja vie­ni su ki­tais, o nor­ve­gai be­ne trum­piau­siai už­si­bū­na dar­be. To­kius skir­tu­mus pa­to­giau­sia aiš­kin­ti skir­tin­ga eko­no­mi­ne ša­lių pa­dė­ti­mi, juk mes be­veik ne­tu­ri­me pi­ni­gų va­ka­ri­niams pa­si­sė­dė­ji­mams su bi­čiu­liais ka­vi­nė­je, juos dar rei­kia už­si­dirb­ti, kaip tai jau se­niai pa­da­rė nor­ve­gai. Bet ar dėl visko kal­ta tik eko­no­mi­ka?
 
Pra­dė­siu nuo to, kad prie in­ter­ne­te pa­skelb­to straips­nio apie jū­sų mi­ni­mo ty­ri­mo re­zul­ta­tus gal gau­siau­sia ko­men­ta­rų, ku­riuo­se to­kia pa­dė­tis Lie­tu­vo­je ir aiš­ki­na­ma bū­tent eko­no­mi­nė­mis prie­žas­ti­mis. At­seit tu­ri­nin­ges­niam lais­va­lai­kiui trūks­ta pi­ni­gų, o kad jų bū­tų dau­giau, dau­giau rei­kia ir dirb­ti, nei ko­kiems pran­cū­zams. O po sun­kaus dar­bo ir jė­gų kam ki­tam, o ne sė­dė­ji­mui prie te­le­vi­zo­riaus, ne­bė­ra. Bet ko­men­tuo­to­jai ne­kal­ba apie tai, kad iš­ti­si­nis te­le­vi­zo­riaus žiū­rė­ji­mas ne­pa­de­da at­gau­ti jė­gų, iš nau­jo sa­ve pa­jus­ti, ne­at­gai­vi­na...
 
... iš­kart įsi­vaiz­duo­ju tau­tie­tį, klau­sia­mai žiū­rin­tį į žmo­gų, kal­ban­tį jū­sų žo­džiais: ko­kios čia ne­są­mo­nės, koks čia sa­vęs ju­ti­mas? Svar­bu pail­sin­ti rau­me­nis, at­siriboti nors trum­pam nuo pa­rei­gų, kad ki­to ry­to šeš­tą vėl pa­jėg­tum kel­tis ir sku­bė­ti į dar­bą...
 
Vieni tas „ne­są­mo­nes“ su­pran­ta, kiti – ne, ta­čiau vi­si jas at­pa­žįs­ta, kai tai at­si­tin­ka. La­bai aiš­kiai at­pa­žįs­ta. Ir tuo­met sa­ko: ge­ros bu­vo atos­to­gos, ge­rai pail­sė­jau. Ne­bū­ti­na iš­kart kal­bė­ti apie po­il­sio prie te­le­vi­zo­riaus ža­lą. Pra­džio­je už­tek­tų pa­sa­ky­ti apie to­kio po­il­sio skur­du­mą.
 
Pats šis pro­ce­sas skur­dus, o ir toks žmo­nių pa­si­rin­ki­mas ne­ro­do di­de­lio iš­ran­ku­mo.
 
Tas pat, kaip rink­tis va­di­na­mą­jį „grei­tą mais­tą“ vie­toj nor­ma­laus vir­tu­vi­nio. Val­gom, ką duo­da. Iš tie­sų net ne­si­ren­ka­me.
 
Na, Pie­tų ša­ly­se, Pran­cū­zi­jo­je, Ita­li­jo­je, ir kli­ma­tas daug pa­lan­kes­nis ben­drau­ti su bi­čiu­liais kur nors gat­vės ka­vi­nė­je ar žai­di­mų aikš­te­lė­se. Bet štai nor­ve­gai ma­siš­kai čiuo­žia. Ir jiems nė kiek ne­truk­do blo­gi orai. Tie­siog yra to­kios tra­di­ci­jos – ne­snaus­ti.
 
Nors ne­su nei so­cio­lo­gas, nei ant­ro­po­lo­gas, bet drįs­čiau teig­ti, kad le­mia įpro­čiai. Lie­tu­vo­je taip pat bū­na va­sa­ros, ne­re­tai – pui­kios. O kaip psi­cho­lo­gas ga­liu pa­sa­ky­ti, kad žmo­nės skun­džia­si, jog menks­ta jų so­cia­li­niai sai­tai, nyks­ta tar­pu­sa­vio ry­šiai. Ypač kai su­ku­ria­mos šei­mos. Kad tarp drau­gų iš­lik­tų bu­vę san­ty­kiai, rei­kia pa­stan­gų, net, sa­ky­čiau, tam tik­ro ap­si­spren­di­mo.
 
Kuo toks ap­si­spren­di­mas ge­ras? Ar ne­už­ten­ka va­ka­rų prie te­le­vi­zo­riaus su šei­ma?
 
So­cia­li­niai sai­tai stip­ri­na as­me­ny­bę, pra­tur­ti­na gy­ve­ni­mo įvai­ro­vę. Per to­kius ry­šius gau­na­mas emo­ci­nis pa­lai­ky­mas, ku­ris ne­lei­džia jaus­tis vie­ni­šam. Dar vie­nas la­bai svar­bus to­kių san­ty­kių as­pek­tas – juos pa­lai­ky­da­mi mes, nors gal ir ne vi­sa­da tie­sio­giai, esa­me ska­ti­na­mi ne­nu­leis­ti ran­kų prieš sun­ku­mus.
 
O ar ga­li bū­ti taip, kad ypa­tin­gas lie­tu­vių ryž­tas daug dirb­ti reiš­kia ne ką ki­tą, o ban­dy­mą kom­pen­suo­ti tą so­cia­li­nių sai­tų, drau­gys­tės de­fi­ci­tą? Dar­bas – lyg ko­kia ap­sau­ga nuo vie­nat­vės ir nuo aki­sta­tos su pa­čiu sa­vi­mi?
 
Ne­drįs­čiau taip ka­te­go­riš­kai teig­ti. Yra ir dau­giau ap­lin­ky­bių, ver­čian­čių mus dirb­ti dau­giau ir sun­kiau už dau­ge­lį eu­ro­pie­čių. Sa­vo ver­slus ir sa­vo ge­ro­vę mes dar tik ku­ria­me. To­kių įmo­nių, ku­rio­se jau prieš ke­le­tą kar­tų bū­tų su­si­klos­čiu­sios pro­fe­sio­na­lios va­dy­bos tra­di­ci­jos, ar to­kių sa­vi­nin­kų, ku­rie iš se­ne­lių bū­tų pa­vel­dė­ję sa­vo vaid­me­nis se­niai vei­kian­čio­se įmo­nė­se, iš vi­so nė­ra. O čia dar ta kri­zė. To­dėl daug dirb­ti ver­čian­tis ne­ri­mas nie­kur ne­dings­ta.
 
Bet vis tiek gat­vė­je, Vil­niaus cen­tre, ma­ty­da­mas res­pek­ta­bi­lius pi­lie­čius, au­to­mo­bi­liuo­se nuo­lat kal­ban­čius te­le­fo­nu, daž­niau­siai pa­gal­vo­ju: ma­tyt, tų ver­sli­nin­kų įmo­nė­se pras­ti po­pie­riai, jei jie pri­vers­ti joms va­do­vau­ti te­le­fo­nu net jud­rio­je san­kry­žo­je at­lik­da­mi su­dė­tin­gą ma­nev­rą... O gal tie žmo­nės tik be pa­grin­do įsi­vaiz­duo­ja, kad be jų vis­kas pa­šlis? Be rei­ka­lo ali­na sa­ve ir sa­vo dar­buo­to­jus per­tek­li­niu da­ly­va­vi­mu? Ir il­gai­niui, kaip sa­ko psi­cho­lo­gai, per­de­ga ir ver­čia per­deg­ti sa­vo dar­buo­to­jus.
 
Taip, yra daug va­do­vų, ne įmo­nių sa­vi­nin­kų, ku­rie per­dė­tai kon­tro­liuo­ja, ne­si­da­li­ja su ben­dra­dar­biais ga­lia, ne­per­duo­da jiems nors da­lies įga­lio­ji­mų. Ži­no­ma, jei esi ir va­do­vas, ir sa­vi­nin­kas, tai mo­ty­vų vis­ką lai­ky­ti sa­vo ran­ko­se smar­kiai pa­gau­sė­ja. Esu ne kar­tą ma­tęs, kaip sa­vi­nin­kai ban­do at­si­trauk­ti nuo tie­sio­gi­nio va­do­va­vi­mo, bet ne­iš­tve­ria ir grįž­ta. Nes iš ša­lies ki­tų klai­dos daug aiš­kiau ma­ty­ti, ir ri­zi­ka pra­ras­ti ver­slą ima ro­dy­tis daug di­des­nė. Dar­buo­to­jui pra­ras­ti dar­bą ir ieš­ko­tis ki­to – ne tas pat, kaip sa­vi­nin­kui pra­ras­ti ver­slą ir kur­ti nau­ją.
 
Jei ge­rai at­si­me­nu, ko­men­tuo­da­mas mū­sų ap­ta­ria­mo ty­ri­mo re­zul­ta­tus jūs sa­kė­te, kad lie­tu­viams dar­be bū­din­gas ne­ri­mo jaus­mas. Gal ga­lė­tu­mė­te šį tei­gi­nį paaiškinti pla­čiau?
 
Man sun­ku pa­sa­ky­ti, iš kur tas ne­ri­mas ran­da­si. Prieš ku­rį lai­ką ma­no ko­le­ga dar­ba­vo­si Ita­li­jo­je, o grį­žęs sa­kė, kad ten kri­zė taip pat yra. Tik ji, pa­sak to ko­le­gos, Ita­li­jo­je vei­kia eko­no­mi­ką, o Lie­tu­vo­je pir­miau­sia yra mū­sų gal­vo­se. Tai ma­ty­ti net gat­vė­se – žmo­nės įsi­tem­pę.
 
Bet tvir­ti­na­ma, kad lat­vių po­žiū­ris į dar­bą yra daug lais­ves­nis nei mū­sų, nors ir Lat­vi­jo­je, ir Lie­tu­vo­je eko­no­mi­nė pa­dė­tis be­veik to­kia pa­t. Lat­vius prieš po­rą me­tų gal net di­des­nis šo­kas iš­ti­ko. Kaip tai su­pras­ti?
 
Vie­nas ma­no bi­čiu­lis lat­vis pa­ste­bi la­bai aiš­kų skir­tu­mą: jei du se­niai ne­si­ma­tę drau­gai lat­viai su­sė­da iš­ger­ti alaus, tai jie kal­ba­si apie sa­vo au­to­mo­bi­lius, apie šei­mas, apie lais­va­lai­kio rei­ka­lus, po­mė­gius, ir ga­li bū­ti, kad jie net ne­už­si­mins apie dar­bo rei­ka­lus. Tuo tar­pu to­kie pa­t bi­čiu­liai lie­tu­viai su­si­ti­kę bū­ti­nai pa­gvil­dens šią te­mą. Kur ku­ris da­bar dir­ba, kaip se­ka­si, koks ku­rio vir­ši­nin­kas...
 
Mes dar­bą su­reikš­mi­na­me la­biau už ki­tus?
 
Daug la­biau.
 
Ir la­bai ver­ti­na­me darbš­tu­mą. O kai eko­no­mis­tai ima nag­ri­nė­ti, ko­dėl mū­sų at­ly­gi­ni­mai to­kie ma­ži, tai bū­ti­nai pa­brė­žia, kad, be vi­so ko, kal­tas ir ma­žas mū­sų įmo­nių dar­bo na­šu­mas. Iš­ei­tų, mes dir­ba­me, kad tik dirb­tu­me, o to darbo rezultatai mus nelabai domina. Vals­tie­tiš­kas pa­vel­das: įsi­tve­ri žag­rės ran­ke­nų ir ari, ari... o der­liu­mi gam­ta pa­si­rū­pins? O ke­le­rio­pai ge­riau už mus gy­ve­nan­tys da­nai pa­gal ty­ri­mus darbš­tu­mui tei­kia men­ką reikš­mę. Ir šiaip Va­ka­ruo­se re­tai pa­ma­ty­si dar­be be­si­plė­šan­tį ko­kį ke­lio dar­bi­nin­ką ar sta­ty­bi­nin­ką. Jie ne­sku­ba.
 
Mū­sų ir Da­ni­jos is­to­ri­jos la­bai ski­ria­si...
 
Iš da­no jau ko­kius 500 me­tų nie­kas nie­ko ne­at­imi­nė­jo, o iš mū­sų – kas pen­kias­de­šimt plė­šė bei na­cio­na­li­za­vo. Mū­sų ge­nuo­se, ma­tyt, po­rei­kis už­gy­ven­ti dvi­gu­bai dau­giau už da­ną, kad val­džiai pa­si­kei­tus lik­tų bent de­šim­ta­da­lis to, ką da­nas su­kau­pė per daug ne­si­plė­šy­da­mas.
 
Ma­nau, kad dėl to­kių ap­lin­ky­bių darbš­tu­mo, at­si­da­vi­mo dar­bui ver­tė nė kiek ne­su­ma­žė­ja. Bet rei­kia ir pa­ste­bė­ti, kad pas mus, gal iš to įkarš­čio, la­bai žiū­ri­ma ne tik pa­ties dar­bo, bet ir fi­zi­nio bu­vi­mo dar­be, dar­bo va­lan­dų. Ne­ge­rai, kai va­do­vui svar­biau ne dar­buo­to­jų kū­ry­bi­nis po­žiū­ris į dar­bą, o kad jie ne­vė­luo­tų ry­tais. O dėl dar­bo na­šu­mo – ne­pa­mirš­ki­me, kad ne Va­ka­ruo­se, o pas mus dau­giau­sia dar­bo vie­tų ten, kur rei­ka­lin­ga pi­gi dar­bo jė­ga. O ko­kie ga­li bū­ti na­šu­mo rei­ka­la­vi­mai pi­giai dar­bo jė­gai?!
 
Bet gal nė­ra čia ko mums ne­ri­mau­ti, kad lie­tu­viai dau­giau už ki­tus dir­ba? Gal ki­ti te­gu ge­riau se­ka mu­mis?
 
Ne­ri­mau­ti mes tu­rė­tu­me ne dėl tik­rai ge­ros mū­sų sa­vy­bės, darbš­tu­mo, o dėl po­il­sio ko­ky­bės. Tu­rė­tu­me aiš­kiau su­pras­ti, kad tik ge­rai pail­sė­jęs žmo­gus ir dirbs ge­riau. Ir leng­viau, ne­alin­da­mas sa­vęs taip, kaip daž­nai ali­na da­bar.
 
Ir iš­vengs emo­ci­nio, ne vien fi­zi­nio iš­se­ki­mo.
 
Iš tik­rų­jų, bū­tent apie tai ir kal­ba­me.
 
Bet ne mes vie­ni apie tai kal­ba­me ar gal­vo­ja­me. Juk dau­ge­lis su­pran­ta, kad knap­so­ji­mas ant so­fos nie­ko ge­ra ne­duo­da. Bet gy­ve­ni­mo bū­do ne­kei­čia...
 
To­dėl, kad įpro­čius keis­ti yra be ga­lo sun­ku. Bi­jo­ma­si pra­ras­ti ne­si­rū­pi­ni­mo sa­vi­mi kom­for­to.
 
Gal rei­kia ko­kios įtai­gios ma­si­nės agi­ta­ci­jos, kad pa­dė­tis keis­tų­si?
– La­biau rei­kia ge­rų pa­vyz­džių. Ir kad jų bū­tų kuo dau­giau. Ne­ži­nau, kaip ki­tur Lie­tu­vo­je, bet Vil­niu­je la­bai pa­dau­gė­jo va­ži­nė­jan­čių dvi­ra­čiais žmonių. Tai tik­rai tei­sin­gas pa­vyz­dys. Ir dar vie­nas ge­ras da­ly­kas, – kad Vil­niu­je smar­kiai pa­gau­sė­jo šven­čių. Žmo­nės iš­ei­na į gat­ves, ben­drau­ja, do­mi­si, kas vyks­ta. Jiems pa­tin­ka. O tai, kas pa­tin­ka, grei­čiau tam­pa įpro­čiu. 

Komentarai

Kiti rubrikos straipsniai

Kas geriau: protingas ar sumanus?

Kas valdys internetą?

18 laipsnių šilumos – klimato kaita?

Kas geriau: protingas ar sumanus? Kas valdys internetą? 18 laipsnių šilumos – klimato kaita?
 

Vargina ne sunkus darbas, o prastas poilsis

Vandens pasigaminsime, vaikų – ne

Ten, kur žmonės pasijunta žmonėmis

Vargina ne sunkus darbas, o prastas poilsis  Vandens pasigaminsime, vaikų – ne Ten, kur žmonės pasijunta žmonėmis
 

Kalbą reikia branginti, bet ji negali nekisti

Teroras darbe – modernėjančios visuomenės pasekmė?

Protų nutekėjimas: ar galima tikėtis, kad studentai grįš į Lietuvą?

Kalbą reikia branginti, bet ji negali nekisti Teroras darbe – modernėjančios visuomenės pasekmė? Protų nutekėjimas: ar galima tikėtis, kad studentai grįš į Lietuvą?
 

Kainos: kodėl viskas brangsta?

Žudantis abejingumas

Emigrantas, bet ne svetimas

Kainos: kodėl viskas brangsta? Žudantis abejingumas Emigrantas, bet ne svetimas
 

XXI amžiaus pasakos: su cukrumi ir krauju

Revoliucija alsuojantis patriotizmas

Černobylio istoriją ženklina žmogiškos tragedijos pėdsakai

XXI amžiaus pasakos: su cukrumi ir krauju Revoliucija alsuojantis patriotizmas Černobylio istoriją ženklina žmogiškos tragedijos pėdsakai
Visi rubrikos straipsniai


Daugiau TIESOJE