Širdis daužosi pralauždama pakeliui į oro uostą sutiktus pay’ažo stulpelius, rankose jau nuo ryto vartau milijono vertės kelionės bilietą žadantį naują ir spalvingą rytojų. Pajuntu, kad pagaliau baigėsi tas po Dubajaus nemažai trukęs nesaugumo jausmas ir jau tada suvokiu, kad manęs laukia nauji toliai, naujos erdvės, nauji žmonės, nauji potyriai, naujos vietos, nauji darbai, projektai, iššūkiai.

 

Suvokiu, kad kelio atgal nėra, jo niekada nebuvo, bet aš vis dairiausi ieškodama kažko pažįstamo, kažko, kur mano sparnuotos kojos jau buvo radusios kietą pagrindą. Suvokiu, kad aš bijojau sustoti, bijojau nežinomybės, kurią visuomet taip labai aukštinau ir kuriai slapčia lenkiausi nemigos pilnomis akimis.

 

 

Amsterdamas kupinas judesio, mažomis dviračių apsukomis minamų kilometrų ir žmonių, kurie dažniausiai ateina čia įkvėpti uždrausto vaisiaus, kurie nemato Amsterdamo tokio, koks jis yra. Visa greit susidėlioja, planai randa savus rėmus ir dabar į gyvenimą žiūriu kaip į neilgą pokerio partiją, kur visada gali rinktis eiti prie kito stalo, kur visada gali rinktis nužiūrėti kito kortas ir nežaisti pats, kur visada gali stebėti, kur visada gali blefuoti, kur visada gali rizikuoti, kur gali turėti kad ir geriausias kortas, bet taip ir nesulaukti savojo metimo, kur visada gali neimti kortos, net nežinodamas, ar ji tinkama, jei manai, kad turi pakankamai, kur visada gali pralošti arba laimėti... Svarbiausia yra išmokti laukti ir žaisti... žaisti... žaisti...

 

Ei... ar mano šimtą metusi trukusi vienatvė eina finišo tiesiosios link? Nežinau... aš dar vis nežinau, kas yra ta šimtą metų trunkanti vienatvė...