Jau daug metų, kaskart vis grįždama į Lietuvą nerimauju. Kaip ten viskas. Ar labai pasikeitė. Ar labai pasikeičiau aš. Ir kaskart, oro uoste išvydus mamą ir tėtį viskas tampa taip paprasta ir tikra, ir pažįstama. Taip jau yra, kad tie žmonės, kurie tyliai ar nelabai yra visada šalia, net jei ir daugybės kilometrų atstumu, jie visada lieka pačiais pačiausiais palaikytojais, fanais ir tiesiog išklausytojais.

 

Ir, tiesą sakant, tai ir yra svarbiausia. Nepaisant viso to, ką randu žiniasklaidoje apie emigrantus bei jų būtį, niekaip nerandu būtų su tuo identifikuotis. Taip, išvažiavau savo noru, taip pati pasirinkau savo kelią, net jei duotuoju momentu nelabai suvokiau, kas ir kaip, taip gyvenau keliose šalyse ir keliose jų sostinėse, bet niekada negrįždavau į Lietuvą čia pasilikusiems aiškinti, kad užsienis yra pasakų šalis, ar tuo labiau, kad būtis ten kelia mažiau egzistencinių klausimų.

 

Kiekviena tyla turi savo aidą. Kiekvienas žmogus turbūt išeina savo mokyklą. Kolkas mano mokykla – tas tik nutildomas kaltės jausmas, kad kasdienybėj esu taip toli nuo ten, kur turėčiau būti. Kad nevisada galiu netelefonu padėti daryti sprendimus, net jei jie yra gan buitiški. Ir, žinau, vis kartoja man draugai, kad net Lietuvoj gyvendami jie kone tiek pat kartų mato savo tėvus, kaip ir aš, negaliu liautis galvojus, kad kai kuriuose sprendimuose taip dažnai turi kentėti mylimiausi žmonės.

 

Betgi, brangus dienorašti, kalbėjau apie sugrįžimus. Apie įvykių cikliškumą, apie potvynius ir atoslūgius, apie mėnulio ratą... Sako, kad rugpjūčio dangus pilnas krintančių žvaigždučių. Mielasis, linkiu tau būtinai nepamiršti užversti galvą aukštyn į tą nuostabia 3D visatą su visom nuostabiausiomis galaktikom, Grįžulo ratais ir tobula kosmine tyla, ir palinkėti žmonijai gėrio, geraširdingumo ir ramybės.