Jei visada pykstame, tuomet visur susiduriame su pykčiu. Meilė, kurią jaučiame sau, išlaiko darną su meile, kurią mums siūlo gyvenimas. Pavyzdžiui, mano butas apiplėštas. Mes linkę ieškoti kaltų ir atsidurti aukos vietoje. Kur kas lengviau kaltinti kažką išorėje. Negalime tobulėti dvasiškai, kol nesuvokiame, kad viskas kyla iš mūsų vidaus. Kai girdžiu, kad kažkas apiplėštas, arba kažkas kažko neteko, pirmas klausimas, kurį užduodu sau: „Ką aš pavogiau”? Paliečiau opią vietą, tiesa? Tą galėčiau pritaikyti šeimose, kur kas antros skyrybos. Kodėl mus palieka vyrai ar moterys? Ar mes stengiamės?

 

Dažniau kaltiname vienas kitą. Vietoj to pagalvokime, ką darėme ne taip, kad gyvenimas tapo nepavaldus. Kodėl aš buvau nesąžininga? Juk gyvenu po kaltės debesiu. Neprivalau taip toliau gyventi.

Sėdėdamas ant savigailos katiliuko, esate visiškai bejėgiškas žmogus. Kol mums vadovauja dėdė Ego, tik skatinami būdo trūkumai.

 

Mes bejėgiai. Ego – tai blogos emocijos, pyktis, baimė, pavydas, puikybė, kaltės jausmas, nesugebėjimas atleisti sau ir kitiems. Tai nelaimių šaknys, nuodijančios mūsų gyvenimus. Gyvenimas nesikeičia, mes keičiame požiūrį į gyvenimą.

 

 

Liautis save kritikuoti (kiekviena diena yra nauja diena). Sunku tada, kai manome esą blogi, ir turime įprotį negailestingai save teisti. Tokiu būdu susergame ligomis ir sukeliame skausmą savo kūnui.

Liautis save gąsdinti. Mes gąsdiname save, įsivaizduodami blogesnę situaciją negu yra iš tiesų. Pavyzdžiui, gavę pastabą darbe, pradedame galvoti, kad mus ruošiasi atleisti. Negatyvias mintis tuo metu aš pakeičiu pozityviomis: saulėlydis, gėlės ir t.t.

 

Kantrybė. Aš noriu tuoj pat. Nėra kantrybės laukti? Daug žmonių kenčia, tikisi greito atpildo, tačiau nekantrumas – pasipriešinimas pažinimui. Nenorėkime atsakymų be jokio pažinimo.

Visi darome klaidų. Nebauskime savęs už padarytas klaidas. Mes mokomės iš jų, tačiau atminkime, tai reikalauja laiko.

 

Būti paslaugiems savo mintims. Pasistenkime galvoti pozityviai. Būkime paslaugūs sau ir nepriekaištaukime. Kaltės jausmą ar skausmą padės įveikti atsipalaidavimas. Tereikia skirti keletą minučių kasdien: atpalaiduoti kūną ir protą, kelis kartus įkvėpti ir iškvėpti, taip pašalinant įtampą.

Meditacija. Reikia tik atsipalaiduoti ir tyliai kartoti: „AŠ MYLIU SAVE”, „Aš atleidžiu sau“, „Esu ATLEIDĘS”. Tokiu būdu sulėtiname mintis. Meditacija – susitelkimas į aukštesnę galią, susijungimas su vidine išmintimi.

 

Vizualizacija. Įsivaizduodami susikurkite aiškų, pozityvų atvaizdą, papildantį jūsų teiginius.

Pagirti save. Kritika sulaužo vidinę ramybę, o pagyrimas ją kuria. Nenuvertinkite savęs, pripažinkite savo gebėjimus. Nepasitikėjimas užkerta gėriui kelius. Pagalvokite, ką norite daryti, kad realizuotumėte save?

 

Mylėdami save, stiprėjate. Kreipkitės į draugus, priimkite jų pagalbą. Prašydami paramos, jūs iš tikrųjų esate stiprūs. Negalite paprašyti pagalbos, nes to neleidžia jūsų Ego? Reikia pripažinti, kad nepajėgsite visko padaryti patys. Priimkite draugų pagalbą.

 

Pamilkite savo neigiamybes. Mes visi esame Dievo kūriniai. Protas nepyksta, kai klystame, nepradeda mūsų neapkęsti. Šis protas žino, kad darome geriausia, ką galime. Humoras – tai dar vienas stipriai veikiantis įrankis, kuris padeda mums atsipalaiduoti ir palengvina sunkias gyvenimo situacijas.

 

Pasirūpinkite savo kūnu. Galvokite apie kūną kaip apie nuostabų namą, kuriame apsigyvenote. Ar rūpinatės savo namu ir jį mylite? Stebėkite, ką dedate į savo kūną. Piktnaudžiavimas narkotikais ir alkoholiu labai paplitęs, nes tai populiariausias būdas pabėgti nuo tikrovės.

 

Tiesa, svaigalai leidžia pasijusti nuostabiai, jie pakeičia realybę. Tačiau vartojant narkotikus ar alkoholį, silpnėja sveikata, jaučiamės siaubingai. Galbūt vartojame svaigalus, kad pabėgtume nuo jausmų. Tačiau turime žinoti, jog juos saugu išgyventi ir įsisąmoninti. Jausmai išblėsta, jie nepasilieka.

Besaikis rajumas yra dar vienas būdas paslėpti savo meilę. Jei norite pasikeisti, turite sau atleisti ir nustoti krauti pyktį bei pagiežą į savo kūną.

 

Veidrodžio svarba. Galite atleisti naudodamiesi veidrodžio pagalba. Atleiskite sau ir kitiems.

Veidrodyje galite kalbėti su kitu žmogumi, su kuriuo bijote susidurti akis į akį. Galite pasakyti viską, ko nedrįsote anksčiau. Baigdami pokalbį, paprašykite meilės ir pritarimo, nes būtent to jūs norite.

Žmonės, kuriems sunku mylėti save, nėra nusiteikę atleisti, nes jų užsispyrimas uždaro šias ypatingas duris. Atleisdami ir dovanodami nusikratome nuo pečių milžiniško svorio, atveriame duris į meilę sau.

Nenorėdami atleisti, mes susirišame su praeitimi, o įklimpę praeityje, negalime gyventi toliau. Todėl siūlau „išsišluoti savo namus“, tuomet sukursime nuostabią ateitį.

 

 

Nepasitenkinimas savimi yra įprotis. Kartą išmokę mylėti save, galite mylėti ir kitus.

Jeigu negalime pakeisti žmonių, palikime juos ramybėje. Mes išeikvojame daug energijos, stengdamiesi juos pakeisti. Jei panaudosite bent pusę tos energijos sau, aplinkiniai pamatys permainą ir reaguos į jus kitaip.

 

Negalima nugyventi gyvenimo kito galva. Savas pamokas turite išmokti patys.

Besąlyginė meilė yra tikslas, kurio atėjome siekti. Ji prasideda nuo meilės sau. Atėjome čia, kad išreikštume meilę. Esame čia, kad išmoktume užjausti ir suprasti. Vienintelis dalykas, kurį galima pasiimti iškeliaujant iš šios planetos, tai gebėjimas Mylėti.