Galbūt todėl dažnai bijau užmigt – pamiršti tai, kas svarbu, kas daro gyvenimą tikrą, gerą ir įkvepiantį. Pamiršt sustoti akimirkai ir ramiai su šypsena mėgautis tuo, kaip tavo gyvenimas skleidžiasi lyg nuostabi, dar niekieno neatrasta paslaptinga gėlė. Kaip ji auga, kinta, tobulėja, duoda vaisius ir vėl iš naujo atgimsta po tobulų dvasinių žiemų.

 

Pastarosios savaitės buvo tokios pilnos tokių nuostabių dalykų – kelionių, tikro vasaros lietaus, lėktuvų, naujų susitikimų, senai nematytų draugų, pasirinktos šeimos jausmo, naujų namų jaukumo, muzikos, knygų, pokalbių iki paryčių, ugnies jausmo, laukimo. Viskas gyvenime susidėlioja iš smulkmenų. Ir tos smulkmenos, lyg maži burbuliukai padaro tavo gyvenimą tokį nuostabiai stebuklingai spalvotą ir pilną. Ir svarbiausia turbūt atrasti balansą. Svarbiausia nepamiršt, kad tai, ko nori, visuomet gauni. Galbūt kita kaina ir ne visada tiesmukai, bet visada ateina tai, ko lauki.

 

Pastarosiomis savaitėmis taip pat supratau, ( ir vėl) koks reliatyvus yra laikas. Kaip viena naktis viską apverčia aukštyn kojom, kaip vienas susitikimas parodo, kaip toli gali nubėgti. Ypač nuo savęs. Tuomet prisimenu, kad Hesse sakė: “Pasaulio istorija - tai varžybos laike, lenktynės dėl pelno, dėl valdžios, dėl turtų, ir jose visados svarbiausia tai, kam užteksią jėgų, laimės arba niekšiškumo nepražiopsoti momento. Tuo tarpu dvasios veikalas, kultūros veikalas, meno veikalas - gryna priešybė, jie visada reiškia ištrūkimą iš laiko pančių, žmogaus šuolį iš savo instinktų ir iš savo inertiškumo purvo į kitą plotmę, į nesusijusią su laiku, išsivadavusią iš laiko jungo, dievišką, visiškai neistorišką ir antiistorišką būtį.”

 

Gyvenimas, kaip žaidimas. Gyvenimas – kaip žaidimas stiklo karoliukais. Ir kartais būna per daug – o atrodo, tik truputis. Toks tobulas medis ant šimtametės žolės. Esu tokia dėkinga už laiką, už karoliukus ir už amžinus klausimus.

 

 

Septyni kamuoliukai tylos. Ir kūnas – tik lova – nubundam ir einam nušvisti.