Blogai

Maria: Alpių labirintuose

2011-07-25, Maria Cavali

Turisto akys kitokios, o turisto su patirtimi akys dar kitoniškesnės.

Nurimo užgožęs paukščių balsus lietus ir aš pagaliau prisėdu rašyti. Stebiu liūtį ir galvoju apie tai, kad lietingomis dienomis leisčiau žmonėms neiti į darbą, arba tiesiog – dirbti namuose. Iškrypome mes: seniau - lyjant lietui, žmonės sėdėdavo pirkiose. Žinoma, jie dirbo laukuose, tačiau gamta diktavo miegą, darbus, poilsį, veiklas, dabar mes iš dalies prievartaujam laiką ir gamtą, kuri, bet kuriuo atveju, visada yra, buvo ir bus stipresnė už mus.

Šiandien didelė dalis laiko veltui praleista Feisbooke, dar nesulauktas atsakymas dėl darbo, apsilankymas ištaiginguose Kanuose ir prancūzų kalba turėtas interviu...

Apsigobusi Alpių kalnų grandine seku minčių lašelius šokančius su lietumi ir man jau norisi leistis žemyn iš šio bokšto, eiti tolyn per kalnus, kilti aukštyn virš debesų. Taip norėčiau nudžiuginti save akimirkos pastovumu, bet,deja, dar negaliu ir, rodos, niekas, esantis bent per metrą nuo manęs, nebe sugebės suprasti to, ką jaučiu.

Gera grįžti į Nicą, vėl nebyliai plaukti šaligatviais tarp moterį mokančių vertinti prancūziškų žvilgsnių, tik.. šį kartą lėtai, neskubant.

Prasieinu Rivoli gatve, taip norisi pastumti gražiąsias, keletą mėnesių varstytas senovines duris, už kurių iškilmingai slepiasi senoviškas, vertikaliai į skirtingas puses rankomis atidaromas ir metalo nėriniais pasipuošęs liftas, riesti laiptų turėklai ir didžiulis, namo damoms prieš išeinant asistuojantis veidrodis...

Ech... žvilgtelėjusi į balkoną atsikvėpiau, tai jau praeitis, nors dar nėra tokia tolima, lyg svetimą istoriją menanti.

Praeinu pro Mcdonald‘ą ir net šyptelėju prisiminusi, kaip pirmomis darbo Naseboje dienomis sėdėdavau ten ligi uždarymo ir naudodavausi internetu, tuomet keliaudavau į visiškai tuščius, didelį muziejų primenančius laikinus namus, keldavausi apie šešias ir bėgdavau, bėgdavau, bėgdavau... buvo verta.

Buvo.

Kelias iki stoties... Victor Hugo kavinė su tomis pačiomis trupiniuotomis ir kavos lašeliais pamargintomis staltiesėmis.. neatrodo viskas labai kitaip, nes čia – beveik nuolatinė vasara.

Gerai, kad visi mato tik rezultatus, taip ir likdami tik nebyliais, proceso nesuvokiančiais stebėtojais, nes visas saldumas pasilieka man ir tyliai nutūpęs, nei angeliškai, nei velniškai, kužda man kažką nesuvokiama išmoktų pamokų kalba.

Gera minti tas pačias, darbiniais aukštakulniais išbėgiotas gatves, rodos, net nepaliekant savo šešėlio, nesinervinant dėl vėluojančio traukinio ir turint galimybę miestą išjausti naujai. Tikriausiai taip tebūna tik tada, kai Tau jau nieko iš to miesto nebereikia, tik tada gali pažvelgti į jį naujai.

Turisto akys kitokios, o turisto su patirtimi akys dar kitoniškesnės, nes tamsios gatvės labirintuose, akyse užsidega mažos prisiminimų švieselės, taip šildančios širdį ir kartu primenančios apie jau kažkur seniai pamirštą laiką...

Gyvenimas tęsiasi, o aš naujai atrandu sena vis dar nerasdama tos, rodos, šimtą metų trunkančios vienatvės...

Grįžti