– Nė­ra to­kių sis­te­mų, ku­rios aug­tų ar­ba plės­tų­si am­ži­nai. Jei­gu vai­kas au­ga per grei­tai, per daug, tai jis ve­ža­mas pas gy­dy­to­ją. Bet koks au­gi­mas tu­ri bū­ti su­ba­lan­suo­tas. O ką mes tu­ri­me lai­ky­ti to­kiu su­ba­lan­suo­tu­mu? Įpras­ta ma­ny­ti, kad 4–5 pro­cen­tai me­ti­nio BVP au­gi­mo kaip tik ir yra pro­tin­gas ba­lan­sas. Su są­ly­ga, kad toks au­gi­mas trun­ka ne il­giau kaip 20–25 me­tus. Po to­kio lai­ko­tar­pio tam tik­ras plėt­ros su­lė­tė­ji­mas yra vi­siš­kai na­tū­ra­lus, ka­dan­gi ant­raip ne­ga­ty­vūs nuo­la­ti­nio ūkio au­gi­mo pa­da­ri­niai ga­li tap­ti sun­kiai nu­ga­li­mi. Sta­tis­ti­ka ro­do, kad nau­jo­ji Lie­tu­vos eko­no­mi­ka nuo pat jos kū­ri­mo­si pra­džios nuo­lat au­ga jau maž­daug dvi­de­šimt me­tų. Svar­biau­sia, kad ma­no mi­nė­tas ba­lan­sas bū­tų iš­lai­ko­mas, kad plėt­ra ne­bū­tų per smar­ki, kaip Ki­ni­jo­je, ir kad stab­dy­mas taip pat ne­bū­tų per stai­gus.

 

 

– Pir­miau­sia tai psi­cho­lo­gi­nė pro­ble­ma. Fu­tu­ro­lo­gi­jo­je yra var­to­ja­ma są­vo­ka „au­gi­mo pa­ra­dok­sas“: kuo spar­čiau vi­suo­me­nė ky­la, tuo blo­giau jau­čia­si jos na­riai. Kuo smar­kiau au­ga eko­no­mi­ka, tuo daž­niau žmo­nės pa­ste­bi, kad kul­tū­ra vis la­biau at­si­lie­ka. Tai, kar­to­ju, psi­cho­lo­gi­ja.

 

 

– Net ir šią ap­lin­ky­bę tu­rint gal­vo­je, la­bai svar­bu su­pras­ti, kad su­ba­lan­suo­tas eko­no­mi­kos au­gi­mas iš­ti­sais de­šimt­me­čiais, net ir per­trau­kia­mas lai­ki­nų smuk­te­lė­ji­mų, taip pat ga­li ge­rin­ti psi­cho­lo­gi­nę žmo­nių sa­vi­jau­tą.

 

 

– Iš da­lies – taip. Tik­ra tie­sa, kad yra tam tik­rų vien tik su­mąs­to­mų, spe­ku­lia­ty­vių da­ly­kų, ku­riuos vė­liau įma­no­ma ap­čiuop­ti, pa­jus­ti, pa­ma­ty­ti. Jei­gu to­kios ga­li­my­bės ne­tu­rė­tu­me, tai tie da­ly­kai mū­sų ir ne­veik­tų, ne­bū­tų mums svar­būs. Da­bar mes kal­ba­me apie in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas. Ar­ti­miau­siais de­šimt­me­čiais kal­bė­si­me apie pro­ti­nes. Tu­riu gal­vo­je, pa­vyz­džiui, ne tik at­si­ra­sian­čią žmo­gaus mąs­ty­mą imi­tuo­jan­čią įran­gą – jos, ži­no­ma, ne­ga­lė­si­me lai­ky­ti są­mo­nę tu­rin­čio­mis ma­ši­no­mis, tik pa­na­šio­mis į to­kias.

 

Bet ko­kiu at­ve­ju XXI am­žiu­je, ypač jo ant­ro­jo­je pu­sė­je, mąs­ty­mas taps le­mia­mu pa­žan­gos veiks­niu. Ne ži­no­ji­mas, ne in­for­ma­ci­jos ap­do­ro­ji­mo įgū­džiai, o gry­na­sis mąs­ty­mas. Pa­reng­tis su­im­ti gal­von reiš­ki­nius, ge­bė­ji­mas siek­ti ba­lan­so.

 

 

– Kaip tik iki šiol taip bu­vo, o da­bar to aiš­kiai ne­be­pa­kan­ka. Dėl to ir ra­do­si nau­jų­jų lai­kų so­cia­li­nis iš­ra­di­mas – vi­du­ri­nioji kla­sė, kad mąs­to­ma bū­tų dau­giau. Prieš du šim­tus me­tų maž­daug vie­nas pro­cen­tas vi­suo­me­nės su­da­rė eli­tą, o vi­si ki­ti – pras­tuo­menę. Nuo to lai­ko po vi­so­kiau­sių pe­ri­pe­ti­jų ir vi­siš­kai prie­šin­gų kon­cep­ci­jų san­kir­tų vi­suo­me­nė­je ėmė vy­rau­ti vi­du­ri­nioji kla­sė. Tai di­de­lis žmo­ni­jos lai­mė­ji­mas.

 

 

– Bū­tent. Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad iki šiol bu­vo įpras­ta pro­por­ci­ja: 10 pro­cen­tų – eli­tas, 20 pro­cen­tų – pras­tuo­menė ir ki­ti – vi­du­ri­nioji kla­sė. Ta­čiau da­bar pa­dė­tis jau tu­ri keis­tis: eli­tas tu­rė­tų su­da­ry­ti 30–40 pro­cen­tų vi­suo­me­nės, vi­du­ri­nioji kla­sė su­ma­žė­ti, že­mu­ti­niai sluoks­niai – pa­gau­sė­ti. Tai­gi XXI am­žiaus pa­bai­go­je vaiz­das grei­čiau­sia bus vi­sai ki­toks. Eli­tas su­da­rys iki 40 pro­cen­tų vi­suo­me­nės, o li­ku­sie­ji sluoks­niai bus maž­daug vie­no­do dy­džio. Žmo­nės nu­ma­no at­ei­nan­čias per­mai­nas ir dėl to jau­čia­si pras­tai, nes nie­kas nė­ra ga­ran­tuo­tas, kad pa­kils į vir­šų ar­ba kad vir­šu­je bū­da­mi ne­nu­si­ris že­myn. Dau­ge­liui bū­tų ge­riau­sia, jei vis­kas lik­tų po se­no­vei, ta­čiau aki­vaiz­du, kad to nie­ka­da ne­be­bus. O mū­sų no­rų lai­kas ir ap­skri­tai ne­pai­so. Lie­ka tik pri­si­tai­ky­ti ar­ba su­si­tai­ky­ti. Bet toks yra kon­ku­ren­ci­jos rei­ka­la­vi­mas.

 

 

– Taip. Tai evo­liu­ci­ja.

 

 

– Ne, tai ne­si­bai­gian­tis evo­liu­ci­jos pro­ce­sas. O jį su­da­ro pri­si­tai­ky­mas ir kon­ku­ren­ci­ja.

 

 

– Ti­kiuo­si, žmo­ni­ja iš­si­vers ir be to. O jei­gu taip at­si­tik­tų, tai bū­tų la­bai blo­gas da­ly­kas.

 

 

– Nes nei­gia­mi to­kio žings­nio pa­da­ri­niai bū­tų siau­bin­gi. To­dėl mes vi­saip sten­gia­mės įti­kin­ti žmo­nes, kad vie­no vai­ko šei­mo­je nie­kaip ne­pa­kan­ka.

 

 

– Jo­kiu bū­du! Net kai kal­ba­me apie pa­čias įvai­riau­sias tos šei­mos mu­ta­ci­jas. Šei­mos ins­ti­tu­tas bu­vo ku­ria­mas ir tvir­tė­jo tūks­tan­čius me­tų...

 

 

– Da­bar ir šei­ma reiš­kia­si vis nau­jais pa­vi­da­lais, bet prin­ci­pas lie­ka tas pats – tik šei­ma, ge­riau­sias or­ga­ni­za­ci­nis jun­gi­nys, ga­li už­tik­rin­ti žmo­ni­jos iš­li­ki­mą. Tik šei­ma ga­li už­tik­rin­ti vi­sa­ver­tį emo­ci­nį, eko­no­mi­nį, edu­ka­ci­nį, so­cia­li­nį nau­jos kar­tos ug­dy­mą.

 

 

– At­virkš­čiai! Kuo la­biau pa­sau­lis glo­ba­lė­ja, tuo la­biau mes skai­do­mės į vis skir­tin­ges­nes gru­pes. Kai bu­vo įsteig­ta JTO, jai pri­klau­sė 50 ar 60 vals­ty­bių. Da­bar jo­je – be­veik du šim­tai na­rių. Dar po pen­kias­de­šim­ties me­tų jų jau ga­li bū­ti apie pus­tre­čio šim­to. Aki­vaiz­du, kad juo to­liau, tuo la­biau ša­lys tu­ri skir­tis vie­na nuo ki­tos sa­vo kul­tū­ra, kal­ba, net sie­no­mis. Kuo dau­giau uni­ka­lių kul­tū­rų, tuo vi­siems ge­riau.

 

Tai pa­sa­ky­ti­na ir apie Lie­tu­vą. Jū­sų ša­lis tie­siog pri­va­lo ir, ži­no­ma, ga­li bū­ti uni­ka­li sa­vo kul­tū­ra ir sa­vo kū­ry­bi­nė­mis ga­lio­mis. Juo la­biau kad ma­žos tau­tos ga­li per­sior­ga­ni­zuo­ti la­bai grei­tai, daug grei­čiau nei ko­kia Ki­ni­ja, tu­rin­ti mil­ži­niš­ką iner­tiš­ką ma­sę. Kai Iz­ra­e­ly­je bu­vo trys mi­li­jo­nai gy­ven­to­jų, mes nu­ta­rė­me su­si­telk­ti ties in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų plėt­ra. Per vė­les­nius dvi­de­šimt me­tų mes pa­si­kei­tė­me ne­at­pa­žįs­ta­mai.

 

 

– Taip, maž­daug taip ga­li­ma pa­sa­ky­ti.

 

 

– Bū­tent! Tik rei­kia pa­si­telk­ti vi­sus įma­no­mus jū­sų uni­ka­lu­mo šal­ti­nius, ne vien iš pra­ei­ties, ir juos su­tar­ti­nai puo­se­lė­ti.