Panašu, kad jau patyriau visus vasaros Lietuvoje privalumus, išskyrus Nidos smėlio švelnius prisilietimus, pušynų kvapą ir dvigubo vėjo lopšines tarp keliais genamų laukinių gyvulių pėdų.

 

Gera kvėpti laukinės ramybės prisotintą miško kvapą ir gerėtis mažytėmis, šviesą atspindinčiomis bangelėmis, kurios tokios panašios į saulės žvaigždes, jog giliai susimąstau stebėdama ant vandens išsidėsčiusius žvaigždynus be mėnulio.

 

Kas yra tas šimtas metų vienatvės? Kas esu aš? Ar aš esu aš, kai esu su kažkuo?

Ar dalindamiesi tais pačiais vaizdais tampame panašesni? Ar miestas apgobia? Jei taip – ar apgobdamas suvienodina mus ir ima jungti?

 

Ar vienatvę patiriame kartu? Kas yra vienatvė? Kodėl ji ateina? Ar ji egzistuoja? Kas yra šimtas metų? Ar ilgai yra šimtas metų? Nuo ko priklauso vientavė? Ar išvis kažkada galima sakyti, kad esi vienas, jei kiekvienas Tavo kvėptelėjimas įtraukia kievieno iš mūsų mažų molekulių būtį? Ar jeigu viena molekulė juda didesniu greičiu už visas kitas, ji jas būtinai užkliudo?

 

Kas atsitinka, kai dviejų žmonių laisvės susitinka ant tilto? Ar jos susiliečia prasilenkdamos? Ir kuri teisi? Kuri šoka žemyn ar leidžia šokti Tau? Ta, kuri paliesdama Tavo alkūnę pasako, ką jaučia ir ko nori?

 

Keistas metas, kurį dar vis sunku įvertinti neatsitraukiant, tačiau kartu ateina suvokimas, kad geriau klysti, bet eiti, nei negalvoti ir stovėti vietoje. Suvokiu, kad daugiau nebegaliu nežinoti ir tas žodis lyg variu ant švino iškaltas, tiesiog sveria per daug mano dabartinio gyvenimo žodyne...

 

Psichikai nereikia atsakymų, jai reikia įminti žmogaus vidinės ramybės paslaptį, o aš vis tik nežinau, kas tas šimtas metų vienatvės...