Atpažįstu save kiekvienoj detalėj, kiekvienoj smulkmenoj – kas tai bebūtų. Juk ir gyvenu mieste, kuris gyvas amžinu keitimusi, amžinai naujais aspektais, žmonėms bei niekada nenuspėjamu oru. Belieka šypsotis, iš ties.... viskas ir lieka fragmentuose. Ir viskas lieka pasakiškai nenuspėjama.

 

Net kai vidury nakties tavo namų sienomis ima tekėti vanduo, nes kaimynas nuspėjo pripilti per pilną vonią vandens, supranti, koks nuostabiai spalvotas yra pasaulis ir kokia kasdienybe tampa globalizacija.

 

Globalizacija man – tas jausmas, kai viskas tampa truputį arčiau ir kai pasaulis tampa tavo sodu, kur gali mėgautis tuo, ką jame renkiesi auginti. Ir tada, tada labai ramiai, saulėkaitoj ar medžio pavėsy, žinau – ramybė niekada neateina iš išorės. Ji ateina per tave. Per tave ji užauga ir rusena pritraukdama tikrus stebuklus tavo tikram gyvenime didžiulio pasaulio kaime.

 

Aplink – tik amžina kaita, amžinai kylantys vėjai. Sako, kad tsunamis nusiaubė Japoniją, todėl, kad Japonai negerbia vandenyno ir su juo elgiasi lyg su neišsenkančiais aruodais. Sako, kad kai labai pasistengi ir labai tiki, visi norai, kuriuos patiki mėnulio jaunačiai, išsipildo dar jam nespėjus tapti pilnatim. Todėl linkiu tau, mano brangus dienorašti, niekada nepamiršti svajoti ir tikėti, nes visos amžinos smulkmenos kuria tavo gyvenimo mozaiką!