Blogai

Teskto dydis: A+ A-

Kvėpuoju Vilniumi768

Maria Cavali   |   2011-06-21
Kvėpuoju Vilniumi
Naktinis Vilnius.

Dienos bėga greit ir niekas, visiškai niekas, po metų nebuvimo Lietuvoje nebėra taip pat.

Gera, nes reiškiasi, kad keičiuosi ir aš. Šiandien galvoju, kur bėga laikas? Kur jis spėja ištirpti? Ar todėl, kad Vilnius toks mažytis, kad net nespėji nugimsti į save važiuojant iki miesto ir atgal?  Ar todėl, kad įpratusi gyventi kitokio greičio mieste, lygiai taip pat, dienomis mėginu važiuoti ir čia?

Kartais, eidama iki stotelės pagaunu save tiesiog einančią namų linkui. Penkiolika minučių ir aš jau namuose. Oras, kvapai, kaip pasiilgau miestuose žydinčių alyvų... o ir kada paskutinį kartą mačiau tokį miestą?
Vasarą – Vilnius pavirsta į mažytį provincijos rojų: vasaros terasos ir mosuojančios alumi stalo futbolo komandos... vemti verčiantys „Chaplino“ tualetai ir dienos turinio kratymas važiuojant akmenuotais senojo Vilniaus grindiniais... pažįstami, kurie visi vienas kitą žino ar pažįsta... idėjos ir projektai, kurie nespėjo sudūlėti išlepusių gerovės valstybių stalčiuose ir čia skleidžiasi naujomis, po tarybinių žmonių iniciatyvomis...ir... Vilniuje, ko gero neįmanoma sutikti žmogaus, su kuriuo vienaip ar kitaip Tavęs visiškai niekas nesietų.
 
Vasaros karštis, kuriam miestas atrodo nepasiruošęs, tačiau panašu, kad žmonės laimingi. Bet kokie telkiniai ir juose besimaudantys žmonės, žolė, šlepetės, treningai... Nuo vakarinio poezijos skaitymo „In Vino“ iki Van Dijk šou „Siemens“ arenoje, mano dienos pilnos kokybiško ir gero bendravimo, kur visa čia atrodo taip paprasta ir lengva...
ko gero mes – Lietuviai, esame labai ir net labai liberalūs.
 
Metai. Lygiai vieneri metai toli, padeda man pažinti miestą naujai. Vaikštau gatvėmis, ir lyg mažutė japonų turistė, pagaunu save fotografuojant vielabraukį, šimtus kartų eitas, pažintas ir nepažintas gatves... Nuostabus jausmas apima tokia praplatėjusia galva vėl būnant savo mažučiame Vilniuje.
 
Pirmą savaitę teko pratintis: miestiečiai atrodė labai šalti ir liūdni, bet ilgainiui, stebėdama žmones matau, kad jie visi tikri. Jei tai narkomanas, liežuvio galu troleibuse sukantis adatą – tai narkomanas. Jei pagiriotas troleibuso vairuotojas – tai pagiriotas troleibuso vairuotojas... Antiperspirantų akivaizdžiai nenaudojantys močiutės ir  diedukai troleibuse.... tebūnie...  Visi yra tokie, kokiais jie yra ir todėl lietuviai man dabar atrodo tokie gražūs...
 
Nesišypso... o ko gi šypsotis, kai dabar nė vienas, esantis čia, nėra garantuotas dėl rytojaus, kai darbais nelyja, o yra žmonių, kurie dirba be atlyginimo?
 
Šypsena... tai balti dantys ar besišypsanti širdis?
Šalis išties maža, ir tie – kas lieka – bijo išvažiuoti, o tie – kas išvažiuoja – bijo pasilikti, čia ir yra visa matematika. Kažkas per krizę įsivėlė į skolas, kažkas jau turi keletą mažylių, o kažkas tiesiog susikrauna kuprinę ir skrenda.
 
Visi sutinka – Lietuvoje reikia dirbti, bet kai arimą priimam kaip natūralų darbą – darbdaviai užsienyje nebe paleidžia mūsų ir vertina taip, kaip nė vieno lyg tolei turėto darbuotojo. Kodėl? Nes mes dirbam, ariam, neįmanoma padarom įmanoma patys net nesididžiuodami savimi.
 
Pamenu, kai Dubajuje, draugai indai man sako: „Marija, gyvenimas ne kova, tai malonumas“ ir man buvo keista mėginti suvokti „OM“ principus versle ar karjeroje, nes pati esu įdomi sau siekdama to, ko noriu.  Atsidariusi studiją, po penkių metų, matyt sugalvosiu kažką nauja ir tada norėsiu vėl. Gyvenimas pilkas be svajonių ir stebuklas tuomet, kai svajonės pildosi, kai renkiesi, o ne plauki pasroviui, kai turi teisę ir galią norėti, tiesiog labai labai NORĖTI... ir žinoti, kad to pakanka.
 
Sėdžiu mašinoje ir Mantas švelniai suima mano ranką nutraukdamas išsiblaškiusiai naktimi lipančias mintis.
 
- Marija, kvėpuok... žiūriu nustebusi, nebe prisimindama, kur sustojau...
- Kvėpuok, sako. – Kvėpuok.... ir aš kvėpuoju savo gimtuoju miestu, planuoju tolimesnius žingsnius, juokiuosi iš savęs ir pasitikiu gyvenimu, o kartu ir dar labiau nežinau, kas tas šimtas metų vienatvės...
 
 

Komentarai

Kiti rubrikos straipsniai

Evelina: “Denial” is not a river in Egypt9484

Evelina: Nes aistra yra pilna nesibaigiančių atstumų9424

Marija: Apie sulaižytas viltis 9485

Evelina: Denial” is not a river in Egypt Evelina: Nes aistra yra pilna nesibaigiančių atstumų Marija: Apie sulaižytas viltis
 

Evelina: apie važiavimą per raudonas šviesas998

Evelina: Medus870

Evelina: Apie tiltus1017

Evelina: apie važiavimą per raudonas šviesas Evelina: Medus Evelina: Apie tiltus
 

Marija: Naujųjų belaukiant1073

Marija: Tuštėjimas928

Evelina: Pasaulio pabaiga1020

Marija: Naujųjų belaukiant Marija: Tuštėjimas Evelina: Pasaulio pabaiga
Visi rubrikos straipsniai


Daugiau TIESOJE