- Aš esu kalbininkas. Bet Lietuvoje praleidžiu tiek laiko, kad noras giliau panagrinėti mūsų tautų ryšius randasi savaime. Viską sudėjus susidarytų kokie septyneri ar aštuoneri mano gyvenimo Lietuvoje metai.

 

 

- 1975 metų lapkričio mėnesį – aštuonių mėnesių lyginamosios kalbotyros stažuotei ir, žinoma, pramokti kalbos. Atvykau per Maskvą, nes kitaip nebuvo įmanoma. Tiesą sakant, ir per Maskvą nelabai buvo įmanoma, bet man pasisekė, nes susiveikiau „blatą“. Man, tuomet dar visai jaunam, rūpėjo įgyti tokios patirties, kuria galėčiau išsiskirti tarp kolegų, o rimtų lietuvių kalbos specialistų Italijoje nebuvo, nors indoeuropeistikai bent minimalus jos išmanymas yra tiesiog būtinas.

 

 

- Pavyko visais atžvilgiais! Ir lietuvių kalbą gana gerai pramokau, nors ja kalbant pirmąkart išgirdau tik atvykęs į Vilnių.

 

 

- Pirmiausia supratau, kad tai skambi kalba. Kai pradėjau labiau gilintis į lietuvių kalbą, tiesiog privalėjau atsigręžti į tekstus. O tekstus studijuoti be kultūros pažinimo neįmanoma. Tai nuo kalbinės fazės teko eiti toliau. O prie visko dar prisidėjo ir faktas, kad vedžiau lietuvaitę, su kuria susipažinau jau per pirmąją stažuotę. Taigi mūsų šeima – daugiau nei pusiau lietuviška, nes žmona mane laiko jau nebe visai tikru italu.

 

 

- Na, pavyzdžiui, tokių bendrumų galime pastebėti abiejų šalių politiniame gyvenime: politika čia – pusiau anarchija. Kiekvienas turi savo nuomonę ir nelabai nori susitarti, daugybė partijų ir panašūs dalykai mus daro panašius. Tai ne atsitiktinumas, o per keletą šimtmečių mus veikusios tos pačios ideologijos padarinys. Šiuo požiūriu lietuvių kaimynai latviai, nors ir kalba gimininga kalba, kultūriškai gal net daugiau skiriasi nei lietuviai nuo lenkų, nes latvių tradicija – liuteroniška. Net jų tautosaka kitaip skamba.

 

 

- Ne visai taip. Toskanos tarmės kamienas palyginti neseniai tapo bendrine italų kalba, o literatūrinė ji jau labai seniai. Dar nuo Dantės ir Petrarkos laikų. Tik tiek, kad ją labai nedaug kas Italijoje išmanė. Italijos susivienijimo metais ne mažiau kaip 92 procentai italų buvo visiški beraščiai. Tai jiems jokia literatūrinė kalba iš tiesų neegzistavo.

 

 

- Pirmiausia reikia pasakyti, kad, kitaip nei Lietuvoje, kur yra ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija, ir pati kalba paskelbta valstybine, Italijoje nieko panašaus nėra. Nei Konstitucijoje, nei kur nors kitur italų kalba neskelbiama valstybine. Nes italų kalbos statusas Italijoje laikomas savaime aiškiu. Bet dabar to aiškumo mažėja dėl didėjančio atvykėlių srauto. Net buvo kalbų, kad reikėtų kokio nors kalbinio reguliavimo, bet vienas žymiausių mūsų kalbininkų, buvęs ministras, pasakė, kad nieko nereikia daryti, kad yra galinga tradicija ir labai skirtingos kalbinės raiškos sferos. Viena yra šnekamoji kalba, kita – literatūrinė, trečia – kanceliarinė ir t. t. Bandyti sunorminti šnekamąją kalbą – beviltiška.

 

 

- Jūsų padėtis kitokia. Itin senos ir tvirtai nusistovėjusių tradicijų literatūrinės italų kalbos pagrindu vartojama bendrinė kalba yra atsparesnė įtakoms nei lietuvių kalba.

 

 

- Italijoje užsienio kalbos nemadingos. Net ir jaunimas, studentija nemėgsta kalbėti, pavyzdžiui, angliškai, „puošti“ gimtąją kalbą svetimybėmis. O Lietuvoje esu pastebėjęs priešingą dalyką: čia studentai ne tik daug geriau moka tą pačią anglų kalbą, bet dar ją ir kaišioja ten, kur be to galima būtų apsieiti. Lietuvoje jaunimas tokią kalbėjimo manierą netgi laiko šaunumo požymiu.

 

 

- Tiesą pasakius, stebiuosi, kaip lietuviai pasikeitė per tuos mano pažinties su Lietuva dešimtmečius. Sovietiniais laikais daugelis lietuvių labai atkakliai priešinosi svetimųjų, pirmiausia rusų, įtakai, o pastaruoju metu tapo labai nekritiški masinės Vakarų kultūros atžvilgiu. Taip pat ir kalbos dabar daugelis jau taip nebebrangina, kaip anais laikais. Bet Italijoje kalbiniu požiūriu taip pat yra sudėtinga padėtis.

 

Mes net turime specifinį terminą „Analfabeti di Ritorno“ – sugrįžę į neraštingumą – nusakantį tą nemažą sluoksnį žmonių, kurie mokykloje šio bei to pramoko, bet vėliau pamiršo. Ypač rašyti. Ir jų šnekamoji kalba tapo skurdi. Yra nustatyta, kad Italijoje nemaža dalis italų išsiverčia su 600–700 žodžių. Tai mes apie italų kalbos turtingumą ar turtėjimą tokiu atveju nelabai ką galime pasakyti.

 

Deja, prie to prisideda ir mokykla. Kai mes mokėmės, tai dar nuo šeštos klasės būdavo dėstoma ir lotynų kalba. O tai reiškė ir pažintį su lotynų literatūra. Buvo labai stiprios programos. Dabar mano draugai mokytojai man sako, kad dabartiniam mūsų dešimtokui paskaityti kokį Alessandro Manzoni (XVIII a. italų poetas ir prozininkas – red. past.) ne ką paprasčiau nei ką nors užsienio kalba.

 

 

- Sudėtingas klausimas. Faktas, kad praeities kultūrinis paveldas dabartiniam jaunimui bus vis sunkiau prieinamas, nes be rimtos mokyklos, kurios jau nebėra, jis tiesiog neįmanomas. O tuo tarpu Berlusconi, kuris yra labiau šarlatanas nei kultūros žinovas, nuolat kartoja, kad viskas, ko šiandien mokykloje reikia, tai anglų kalba ir kompiuteris. Manau, kad tokiu keliu mes toli nebenueitume. Dabar kairiosios pakraipos visuomenės veikėjai Italijoje yra atidesni kultūriniam paveldui...

 

 

- Pas mus tokią poziciją užima Berlusconi dešinieji, sakyčiau, pusiau laukinio kapitalizmo adeptai. O laukinio kapitalizmo kultūra nedomina. Gerai tik, kad tų dešiniųjų yra ir ne vien mūsų premjero stovykloje. Bet, kaip ir sakiau, italų kairieji dabar pas mus labiau rūpinasi išlaikyti vientisesnę visuomenę. O be pagarbos paveldui to nepadarysi.

 

- Ne, ne atsitiktinumas. Esu buvęs daug kur, bet galiu pasakyti, kad italas Lietuvoje jaučiasi daug geriau nei kokioje Švedijoje ar Danijoje. Ten jų mentalitetas mums gana svetimas. O Lietuvoje yra panašaus laisvumo, mažiau santykių formalumo, kaip ir pas mus. Beje, ir mano mieste, Parmoje, dabar taip pat gyvena keliasdešimt lietuvių, daugiausia už italų ištekėjusių moterų.

 

 

- Taip. Dabar ne vien italai turi ką parodyti lietuviams, bet ir lietuviai italams. Nekrošius, jei neklystu, Italijoje vien operų yra režisavęs bent penkias. Tai daug ką sako. Tikrai žinau, kad su Nekrošiumi dirbę italų aktoriai laiko jį didele asmenybe ir labai džiaugiasi gavę tokią progą.

 

 

- Į „La Scalą“ patenka tik patys geriausi užsieniečiai. Urmanos talentas – neeilinis.

 

 

- Pati šalis tikrai yra neblogai žinoma. Bet daug eilinių italų, jei apie ją yra ką girdėję, linkę manyti, kad Lietuvoje kalbama rusiškai. Bet taip yra iš dalies ir dėl to, kad italai apskritai daugiau pastebi išorinius dalykus. Pavyzdžiui, jūsų Kryžių kalnas mūsiškiams yra labai įspūdingas, juos žavi Vilniaus architektūra, bet jie nesupranta lietuviškai ir nelabai linkę gilintis į filologinius niuansus, kas čia kokia kalba kalba.

 

 

- Kalbės, žinoma, lietuviškai, bet tai jau nebus visiškai tokia pat kalba, kokią mes girdime šiandien.

 

 

– Taip, keisis kirčiavimas, bus menkiau skiriamos priegaidės. Kalba paprastės. Aišku, kad atvirumo sąlygomis kiekviena kalba patiria daugiau įtakų. Bet tai yra kalbos raida, o ne jos koks žalojimas. Tik kalbos puristams kitaip atrodo. Iš tiesų jokia kalba negali išlikti nė kiek nepakitusi, jei ja kalba žmonės. Nereikia nerimauti.