Visą laiką manydavau, kad permainos yra tai, kas tau nutinka. Panašiaip, kaip nutinka lietingos dienos, žemės drebėjimai ar sugižęs pienas, net jei pakuotė sako, kad jo galiojimas dar nepasibaigęs. Permainos tiesiog nutinka. Taip pat manydavau, kad vienintelis dalykas, kurį galime daryti, tai tiesiog pereiti visa, kas nutinka, pačiu švelniausiu ir mažiausiai skausmo sukeliančiu keliu.

 

Ir štai, mano pačios nuostabai, pastaruoju metu mokausi, kad permainos yra tiesiog aukštesnis laiptelis į tą geresnį save, geresniam kontekste. Permainos yra šansas leisti sau save atrasti iš naujo, įrodyti sau, kad viskas tiesiog natūraliai tobulėja. Ir, žinoma, kiekvienas drugelis turi išsiristi iš kokono ir tai nebūtinai būna neskausminga. Tai viena iš gražiausių dovanų, kurias gali pats sau padovanoti – leisti gyvenimo upei nešti tave, nesipriešinant, nebandant pagriebti paupio šakelių ar bandant prisikrauti pilnas kišenes akmenukų. Kažkada bandžiau. Kažkada netgi bandžiau plaukti užsimerkus – nes juk sako, kad jei nematai, tai neskauda. Bet skauda po to, kai bumpteli į kokį atsitiktinį akmenį ar visai nieko neįtariantį pakeleivį. Kažkada girdėjau, kad su laiku gyvenimas netampa lengvesnis, tiesiog mes tampam labiau atsparūs, labiau mokantys (iš)gyventi.

 

Kiekvieną kart, kai mano gyvenime įvyksta kažkokie seismografiniai pokyčiai, visada stengiuosi kvėpuoti ir išgyventi tai, išanalizuoti, nupaišyti žemėlapį, kad – neduokdie – mokėčiau grįšt atgal. Arba tiesiog žinočiau ir pažinčiau tą amžiną you are here tašką. Ir tai nėra taip paprasta, kaip kartais gali pasirodyti. Net ir pati kvėpavimo dalis. Mano jogos mokytoja amžinai kartoja, nesvarbu, kokioj pozicijoj esi, nesvarbu, kaip sunku ar ką bandai sau įrodyti – svarbiausia yra kvėpavimas. Visa kita susidėlioja, aprimsta, nuslūgsta. Ir dabar, turbūt pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai mėgaujuosi permainom. Ir kvėpavimu, ir tuo vėju, kuris kaskart suvelia, kad ir kaip kruopščiai sušukuotus plaukus.

 

Galbūt paradoksaliai, bet prieš daugiau nei du metus, palikau miestą, kurį vadinau vėjų miestu. Ir dabar, pereinant į kitą etapą ir vėl kalbu apie vėją. Atsigręžiu atgal ir šypsausi su meile visiems tiems, kurie mane sutiko, kurie apkabino, kurie pasilabino ir nužingsniavo toliau ir ypač tiems, kurie pasiliko. Esu labai dėkinga. Esu labai laiminga, kad turiu visą pasaulį pilną dangaus, saulės ir kaštonų žydėjimo.