Paviešėjusi Amsterdame, velku lagaminą centrinės stoties link. Mane išlydi skrodžiamų žmonių klyksmai: Damo aikštėjė – karuselės, todėl tik už septynis eurus galima supurtyti senus kaulus žemės trauką pamirštančiuose atrakcijonuose. Nugirstu lietuviškai karuselėse kalbančius darbininkus. Ne, dabar man jau laikas išvykti, tad šį kartą nesilabinsiu. Stotis. Gražūs tarptautiniai traukiniai veža mane Vokietijos linkui. Paskutinė stotelė prieš keliaujant į Vilnių. Mažiau nei savaitė aktyvios fotografijos studijoje. Fotografija... rodos, man jau tokia žinoma, tačiau vis dar neturinti ribų tobulėjimui sritis... kaskart jaučiu, kaip tobulėja technika, kaip vis labiau draugauju su šviesa ir kartu pametu tą kūrybišką betvarkę, kurioje tiek daug vietos stebinantiems atsitiktinumams... bet... kai išmokti daryti taip, kaip reikia – galima improvizacija, o dabar – teorija ir praktika.

 

Po kelių foto sesijų, pildau galeriją ir kartu peržvelgiu savo internetinį puslapį. Suvokiu, kad man jis nebepatinka. Lyg išaugtiniai marškiniai: gražu, bet dydis jau nebe tas. Gera, nes jaučiu, kaip augu tame, ką darau. Man tai svarbu.

 

Skrydis į Vilnių kiek keistokas: stotelė Barselonoje ir keturios valandos ispaniakalbiame orouoste. Nesistebiu, kad nepažįstu nė vieno kitataučio žmogaus, kuris gyventų Ispanijoje ir nekalbėtų ispaniškai (katalonai ginčytųsi su manimi, bet man tai kol kas taip ir lieka labai giminingos kalbos), čia anglų kalba skamba lyg paukščių ir niekas net nesivargina Tavęs suprasti... „Mucias Gracias“ – ką moku, išlemenu ir nueinu sau.

 

Neveikiančios rozetės ir mokamas bevielis internetas. Galiu susimokėti, tačiau mano senasis laptopas be elektros maisto neištveria nė trisdešimt minučių... pamatau tiesiog ant grindinio sėdinčius žmones, kurie kompiuterius maitina iš laukimo salės viduryje esančių stulpų ir nedvejodama prisijungiu prie oro uosto kritinės masės.

 

Pradedu šnekučiuotis su šalia sėdinčiu vaikinu. Kalbame angliškai, kol abu neišsiaiškiname, kad esame lietuviai. Vaikinas vardu Tadas, į Barseloną atvyko dėl krepšinio žaidynių. Netikėtai sutinku pirmosios savo meilės tėvus, mielą ir be galo gražią pažįstamą, kurios nemačiau beveik metus ir aktorių Ramūną. Lyg kelionių gidė, registracijos eilėje lakstau nuo vienų prie kitų ir pagalvoju, kad arba pasaulis susitraukė, arba tiesiog likimas suveda su tais, su kurias labiausiai reikia duotuoju metu. Ilgokas skrydis, nuostabus filmas „Seven pounds“, kurio pabaigoje ašaras nušluosto sausas kapitono balsas pranešantis apie netolimą leidimąsi. Ech... šis filmas vertas mano ašarų... Graži altruistinė idėja: išdalinti save dalimis kad dovanoti gyvenimą kitiems...

 

Skubiai pudruojuosi nosį ir laukiu kol susidariusi eilė lėktuve ims sklaidytis. Nesu tikra, ar norisi laukan. Neramu ir be galo keista. Einame vingiuotais oro uosto koridoriais. Ilgokas kelias, bet kol visą pereini, gal atrodo, kad greičiau pasiemi lagaminus... nežinau, kam tai. Daugelio dalykų Lietuvos sistemoje tiesiog nesuprantu o ir, matyt, nereikia.

 

Oro uostas tuščias, trys valandos ryto ir manęs niekas kitoje pusėje nelaukia. Hm... nepasakiau, kiek man tai svarbu, todėl galiu kaltinti tik save. Kartais norisi, kad kažkas nepaisytų Tavo užraktų ir tiesiog pastumtų duris, drįstų užsukti vidun ir pasakyti LABAS, nes juk jos neužrakintos...

Naktį nemiegu. Ativiromis akimis valgau brėkštantį rytą ir galvoju apie šimtą metų vienatvės.