Pasisek tu man taip – per vieną savaitę princas susituokė su princese, o narsūs kariai nukovė slibiną. Tokie sutapimai pasitaiko ne kiekvieną dešimtmetį, bet įvykę populiarumu nušluosto nosis bet kokiai dirbtinei produkcijai. O kaipgi kitaip – juk čia nesurežisuotas realybės šou.

 

 

Net išsikvėpęs Holivudas nesugalvotų tokio sutapimo. Juk visos princų, princesių ir raganių ar raganų istorijos yra nuvalkiotos, ir, kad ką nors dar sudomintų, Holivudas princus ir princeses turi padaryti mėlynais ateiviais. O prieš mūsų akis išsiplėtojusiame realybės šou jokių ateivių nereikia – visi veikėjai gyvenimo parengti ir patikrinti, prieš jūsų akis. Turiu galvoje, žinoma, dvi „savaitės naujienas“ – Jungtinės Karalystės princo Williamo sutuoktuves su Kate Middleton ir paskelbtą teroristinės organizacijos „Al Qaeda“ vado Osamos bin Ladeno nužudymą Pakistane. Apie šiuos du įvykius kalbėti ir rašyti tapo tiesiog privaloma, ir jie abu buvo triukšmingai švenčiami. Jungtinės Karalystės monarchų sutuoktuvių proga buvo šluojami abejotinos paskirties suvenyrai, milijonai prisiklijavo prie televizorių ekranų. Išgirdę, kad sėkminga amerikiečių operacija nutraukė žinomo teroristo gyvybės siūlą, į gatves puolė švęsti minios amerikiečių ir europiečių. Moderniausios technologijos, tokios kaip vaizdo transliacijos į miniatiūrinius įrenginius, darniai įsiliejo į viduramžių fiestas.

 

 

Kuo yra susijusios šios dvi progos – gražios vestuvės, kuriomis žiūrovai visame pasaulyje nuoširdžiai džiaugėsi, ir O. bin Ladeno žūtis, išlaisvinusi daugelio žmonių tamsiausius polinkius, kai jie, lyg protėviai viduramžiais, puolė į gatves švęsti, o kai kur įsijautę puldinėjo tamsesnio gymio žmones? Deja, susijusios tam tikra simbolika. K. Middleton, patraukusi daugybę žmonių santūrumu tokio žinomumo akivaizdoje, santuokos ceremonijai išsirinko trapumo įspūdį sukuriančią standartinę suknelę, kurią, kad ir kokią įprastą, puolė aptarinėti žurnalistai. Tačiau daug rečiau buvo minima princo Williamo apranga.

 

Karinį išsilavinimą „pagal nutylėjimą“ pasirinkęs princas, kitaip nei buvo tikimasi, sutuoktuvėms apsivilko net ne oro pajėgų, kuriose tarnavo ir, teoriškai, tebetarnauja, o dalinio, dalyvaujančio karinėje intervencijoje Afganistane, paradinę uniformą. Truputį komiškas raudonas apdaras yra tiek toli, kiek tik įmanoma, nuo tikros kario aprangos ir gyvenimo būdo kalnuotame Afganistane. Nejučia galima prisiminti komikų juokelius karo pradžioje apie tai, kad britų armija nustebo pastebėjusi, jog paradiniai batai karinės intervencijos metu ištirpsta. Tačiau simbolika akivaizdi: Williamas nori į Afganistaną, kadaise pareiškė nusivylęs, kad, kitaip nei jaunesniojo brolio Harry, jo ten nepaėmė, ir trokšta bent per vestuves pasirodyti esąs karys.

 

Afganistanas, kurį bombarduoti mandatas buvo gautas dėl O. bin Ladeno slėpimosi ten, atrodo, yra laikomas vyriškumo mokykla ir trofėjų medžioklės zona. Stiprios močiutės ištisus dešimtmečius valdomoje karalystėje, atrodo, jauniems princams sužadina klasikinį, „mačistinį“ vyriškumo standartą. Jie žino, kad galiausiai britų visuomenėje taps puošmenomis, kurioms tereikės gražiai šypsotis ir atlikinėti senovinius ritualus stebint tūkstančiams akių, todėl bent jaunystėje stengiasi įrodyti agresyvų vyriškumą. Kaip prisimename, spauda užfiksavo princo Harry potraukį nacistinėms uniformoms.

 

 

Dabar princai – oficialūs kariai, ir, kad ir kaip istoriškai pasikeitė monarchijos vaidmuo Jungtinėje Karalystėje, monarchijos įpėdiniai vis dar jaučia poreikį visuomenei pateikti savo gyvenimą lyg pasaką: narsus karys nugali priešą ir susituokia su princese, visuomenė geria alų midų, o tada visi ilgai ir laimingai gyvena.

 

Žiniasklaida puikiai pasitarnauja šiam tikslui, tikindama stebėtojus, kad štai svajonių vestuvės ir šiuolaikinė pasaka, o štai paties demono galva, kurios nukirtimas sukelia milijonų kolektyvinę ekstazę. „Nesužvaigždėjusios“ Kate asmenybė ir jos atsisakymas santuokos priesaikoje pasižadėti klausyti vyro – nepakankama, kad išardytų šias iš pasakų paveldėtas schemas ir militaristinius polinkius.

 

Jaunavedžiai žavūs, ir O. bin Ladenas tikrai buvo piktadarys – ne tuo vertėtų abejoti. Tačiau būtent O. bin Ladeno nužudymas leido atskleisti Afganistano simboliką. Kad ir kaip nesisektų sąjungininkų pajėgoms, atšiauraus Afganistano, kurį reikia „sutvarkyti“, įvaizdis tampa ta zona, į kurią tikras vyras turi keliauti parnešti mamuto ar bent jau mitinio priešo galvos.

 

Tūkstančiai studentų, JAV švenčiančių O. bin Ladeno mirtį, taip pat tuo šlovino agresyvų „vyriškumą“: „Rembo“ tipo kario, kuris nuvyksta į pavojingą misiją ir nukauna priešą vardan tautos, tipažą. Tai, kad princas nusiminė negavęs kautis su mitologizuotais priešais, rodo platų šio įvaizdžio patrauklumą, nors visi vestuvių žiūrovai pripažins: Williamas daug mielesnis rūpestingo šeimos vyro nei „Rembo“ amplua, iki kurio niekada savęs nepritemps – visai kaip dauguma realių, o ne pasakose veikiančių vyrų.

 

 

Žmonės susivienija kolektyvinėje ekstazėje, švęsdami atitinkamai šimtametės monarchijos narių asmeninio gyvenimo įvykį arba mitologizuoto priešo sunaikinimą. Kasdienybės problemos tam kartui užsimiršta, bet nepranyksta. Šiuo atveju sveikintinas Vatikano pareiškimas, kviečiantis krikščionis nepasiduoti ekstazei ir verčiau ramiai apmąstyti, kaip siekti taikos. Tai, kad nebėra O. bin Ladeno, nereikš, kad oro uostuose patikrinimai bus ne tokie žeminantys, o tamsesnio gymio asmenys ir barzdoti vyrai niekada nebesulauks nepagrįsto įtarumo.

 

Dvi didžiosios savaitės naujienos todėl regisi tarsi iš kito realybės matmens, nesusijusio su kasdieniu gyvenimu, gal iš kompiuterinio žaidimo, gal vaikiškos pasakos. Gal todėl princo sutuoktuvinė uniforma, nepaisant pastangų, labiau priminė Super Mario, nei tikrą Afganistano karį.