Iš pažiūros Tahriro (Išsivadavimo) aikštė Kaire atrodo mažiau įspūdinga nei kai kurių mažesnių miestų pagrindinės aikštės Lietuvoje – nedidelis žalumos skritulys, įsiterpęs tarp liulančių transporto srautų, kur vairuotojai tarpusavyje bendrauja signalizuodami, ir tarp sugrūsto vietinių kavinių, globalių maitinimo tinklų ir sovietinę architektūrą primenančių statinių rato. Nejučia imi stebėtis, kaip ten galėjo tilpti tokia daugybė žmonių. Ši aikštė, kurios pavadinimą pasaulis įsiminė po sausio pabaigoje prasidėjusios revoliucijos, yra labiau simbolinė erdvė nei erdviausia vieta protestuoti.

 

 

Tahriro aikštė turi ilgą revoliucijų istoriją. Populiarioje vartosenoje ji gavo šį vardą po 1919 m. revoliucijos Egipte ir Sudane, kai buvo atsikratyta britų kolonijinės valdžios. Jungtinė Karalystė, tiesa, iš karto visiško Egipto suvereniteto nepripažino ir pasiliko Sueco kanalo kontrolės teisę. 1952 m. jauni karininkai susibūrė nuversti konstitucinę monarchiją ir sukurti respubliką. Po šio įvykio Kairo centre oficialiai ir atsirado Išsivadavimo aikštė, o revoliucija Egipte įkvėpė kitas regiono valstybes protestuoti prieš kolonijinę priespaudą.

 

Šiemet 18 dienų nesitraukę protestuotojai sugebėjo pasiekti tai, ko niekas nesitikėjo, – nuversti ilgametį prezidentą Hosnį Mubaraką ir išsireikalauti, kad jis ir jo parankiniai būtų teisiami. Kitaip nei protestai Sirijoje ar sukilimas Libijoje, įvykiai Egipte nevadinami nei sukilimu, nei pasipriešinimu ar kitokiu žodžiu nei revoliucija. Šie įvykiai leido milžiniško gyventojų skaičiaus šalies žmonėms patikėti visuomenės nuomonės ir spaudimo galia, o tai netruko sujudinti visus visuomenės sluoksnius. Egiptas ėmė kunkuliuoti mažesniais protestais: suaktyvėjo profsąjungos, darbuotojai pradėjo reikalauti palankesnių darbo sutarčių ir didesnių atlyginimų, mažame, bet strategiškai svarbiame Kenos (Qena) miestelyje kelias dienas streikuojantys darbininkai sutrikdė visą geležinkelio sistemą. „Dabar mes laisvi“, – kartoja ir pratinasi prie šios minties vietiniai gyventojai.

 

 

Kalbamės apie revoliuciją su universitete dirbančiu Haythamu ir ekskursijų gidu Rajabu, kuriuos radau per tarptautinį internetinį keliautojų tinklą. Mes sėdime nedidelėje vietinėje kavinukėje prie Tahriro aikštės. Pirmajam tai jau trečias interviu šia tema. Jis pasakoja liudijęs, kaip, protestuotojams veržiantis į Vidaus reikalų ministeriją, protestui malšinti buvo pasitelkti snaiperiai. Jei jie nenorėjo nužudyti protestuotojų – šaudė į akis. Daug demonstracijos dalyvių prarado akis dėl tokio pasirinkimo. Istorija apie susirėmimą prie ministerijos jau sudomino žurnalistus Indijoje ir JAV.

 

Vaikinai džiaugiasi tarptautinės spaudos dėmesiu jų visuomenei ir tiki, kad jų mylimos šalies laukia didelių pokyčių metas. „Reikia vos keleto šią šalį tikrai mylinčių žmonių, ir pamatysi, kaip po kelerių metų viskas bus iš esmės kitaip“, – įsitikinęs Haythamas.

 

Vietiniai, su kuriais teko kalbėti apie revoliuciją, įvairiai įsivaizduoja galimus pokyčius ir Egipto ateitį, bet beveik visi bent kartą pavartoja žodį „meilė“: senojo režimo vadai nemylėjo šios šalies. Tuo tarpu patriotiškai nusiteikęs jaunimas ją myli ir nori, kad joje būtų geriau gyventi.

 

„Daugelis žmonių pasaulyje nežino, kad Egipte užfiksuota pirmoji pasaulio revoliucija, – pasakoja gidas Rajabas, galintis valandų valandas uždegančiai pasakoti senovės Egipto istoriją, mokantis skaityti hieroglifų raštą ir kalbantis ne tik populiariomis anglų ir prancūzų, bet ir japonų bei kinų kalbomis. – Kai Luksoro darbininkai užblokavo šventyklą ir metė iššūkį Ramziui III (1186–1155 pr. Kr. – D. R.), revoliucija taip pat truko 18 dienų. Darbininkai reikalavo pakeisti režimą, nes trūko maisto. Kai karalius išgirdo apie protestus, išėjo susitikti su darbininkais, nusileido ir įvykdė jų reikalavimus. Nors sukilimas jo nenuvertė, tai pirmas atvejis, kai darbininkams pavyko kažko išsireikalauti iš faraono.“

 

Istorija, kuria šalies gyventojai labai didžiuojasi, greičiausiai bus prisimenama dar daugybę kartų, jei pokyčiai tikrai įvyks. Greičiausiai, pokyčiams susigulėjus, ją būtent taip matys ir įvairiausi komentuotojai, kurie dar neseniai rikiavo prielaidas, kodėl revoliucija negali pavykti, o dabar pamažu atrenka prielaidas, pagrindžiančias tokią netikėtą jos eigą. Jei revoliucija įsitvirtins, greičiausiai gidai netruks įtraukti revoliucijai svarbius objektus į lankytinų vietų sąrašą. Tokios vietos – tai Tahriro aikštė, sudeginta buvusios valdančiosios partijos būstinė, nuniokotas buvusios prezidentienės Suzanne Mubarak įkurtas ir globojamas Suzanne Mubarak regioninis moterų sveikatos ir raidos centras. Išsivadavimo aikštė pabrėžia revoliucijų istorijos tąsą, partijos būstinė buvo tapusi korupcijos Egipte simboliu. O ką galvoti apie pagalbos moterims centrą, istorija dar turės parodyti.

 

 

Žinoma, išsilavinę kairiečiai – tai dar ne visas Egiptas. Skaudžiausiai šokas, ištikęs pasaulį po netikėtos įvykių Egipte baigties, paveikė turistinių vietovių gyventojus. Luksore, senoviniame mieste ir buvusioje sostinėje, gyventojai revoliucijos padarinius vertina atsargiau. Gal reikėjo verčiau pasirinkti reformų kelią? Revoliucija, dėl kurios ištisoms savaitėms nutrūko turistų srautai, miesto gyventojams reiškė ne tik pokyčių viltį, bet ir badą. Pasirodė, kad turistų srautas tiek pat gyvybiškai būtinas, kaip ir Nilo vanduo: turizmui apmirus, krito šimtai arklių, kuriais gyventojai kasdien vežioja turistus, badavo ištisos šeimos. Važnyčiotojai, valtininkai, viešbučių ir nakvynės namų darbuotojai, gidai, smulkūs prekybininkai, tualetų prižiūrėtojai, vairuotojai – visas šitas būrys ne žemės ūkiu besiverčiančių žmonių niekaip negalėtų išgyventi iš vidinės prekių ir paslaugų rinkos.

 

Savotiškai keista, grįžus iš kelionės į Luksorą, per kanalą „Al Jazeera“, kuris buvo geriausias žinių apie revoliuciją šaltinis, klausytis „kalbančių galvų“ diskusijos apie Egipto ateitį ir apie tai, kad sujudimas Egipte baugina tuo, jog daugybė protesto grupių abejoja rinkos ekonomika, kuri, nors ir smaugiama korupcijos, egzistavo ir augo valdant H. Mubarakui. Dėl pragmatiškų interesų ir ideologinių įsitikinimų JAV ir Europos Sąjunga nuo revoliucijos pradžios labiausiai ir krūpčiojo dėl rinkos: savo gaminiams, investicijoms, turizmui, taip pat – dėl migrantų darbo „rinkos“. Tačiau plika akimi matyti, kad tokiose pusiau periferinėse globalizuotos ekonomikos narėse kaip Egiptas „rinka“ turi kitokią prasmę. Viešose vietose sėdiniuoja darbingo amžiaus vyriškiai. Kiekviena įstaiga turi kelias pareigybes, kurių naudingumą sunku įrodyti: kai kurių darbuotojų užduotis – pasirašyti lapelį ir paduoti kitam. Statybų aikštelėje darbininkai po vieną iš sunkvežimio kelia ir krauna plytas. Visa tai galima padaryti greičiau ir veiksmingiau, bet su katastrofišku nedarbo lygiu kovojanti sistema ne tam sukurta. Dauguma stengiasi už tai, kad atliko savo tiesiogines pareigas, išsiprašyti arbatpinigių.

 

Egiptas negyvena iš natūrinio ūkio, jo miestai milžiniški, „tradicinis“ gyvenimo būdas nebeįmanomas, bet ekonomika, kur viskam tarpininkauja pinigai ir dauguma gyventojų gali gyventi iš parduodamų prekių ar paslaugų, taip pat neveikia. Gyventojų daug ir daugėja, o kaip laikyti juos užimtus ir suteikti jiems orų gyvenimo standartą, rinka negali atsakyti.

Nilo padalytas Luksoras gyvena iš žemės ūkio (stambiausia jo šaka – cukranendrių auginimas) ir turizmo. Daugybė jo gyventojų išsilaiko, teikdami visokiausias paslaugas lankytojams: rodo jiems šventyklas, vežioja automobiliais ir arklių traukiamais vežimaičiais, plukdo laivais... Luksore – tik vienas tiltas per Nilą, pastatytas gana nepatogioje vietoje, bet šitaip pragyvenimą gali užsitikrinti gausus keltininkų ir valtininkų būrys. Kaire, kuriame darbo dienomis, pagal skaičiavimus, gyvena ketvirtadalis visos šalies, yra tik dvi metro linijos ir milžiniški transporto kamščiai. Nutiesus dar keletą metro linijų, miestiečių gyvenimas gerokai palengvėtų, bet kuo užsiimtų gausus būrys aršiai tarpusavyje konkuruojančių taksistų?

 

 

Lyg to būtų maža, iš sukilimo purtomos Libijos grįžta ten darbavęsi egiptiečiai, o Saudo Arabija grasina atsiimti visas investicijas, jei H. Mubarakas bus nuteistas. Pasaulis, suinteresuotas nuspėjamumu labiau nei visuomenės balsu, nepasikuklins nubausti Egiptą, kuriam globalioje ekonomikoje buvo numatyta turistinio rojaus ir Sueco kanalo prižiūrėtojo vieta. Ar tai gali reikšti, kad ilgainiui ateis koks nors „stabilumo garantas“ iš armijos arba užsimaskavusių senojo režimo gretų ir užbaigs demokratinį eksperimentą? „Dabar jau ne prezidentas, ne armija ir ne valdžia sprendžia, o mes“, – viltingai vienas kitam antrina pašnekovai Kaire. Visi revoliucija tikintys vietiniai, su kuriais teko apie ją kalbėtis, neleidžia sau nusiminti ir svajoja apie projektus, kuriuos galėtų pasiūlyti centrinei valdžiai ir savivaldybėms: kaip pagerinti Egipto įvaizdį, kaip sutvarkyti kalnus šiukšlių... Šis patriotiško kūrybingumo protrūkis, kaip priešingybė visuotiniam apsnūdimui nuverčiamo režimo sąlygomis, galbūt taps vienu žaviausių revoliucijos laimėjimų.