Blogai

Teskto dydis: A+ A-

H.I.R.E.D.567

Marija   |   2011-04-26
H.I.R.E.D.

Važiuoju taksi ir šiek tiek jaudinuosi. Ištrunka ant baltų marškinių prigludusios liemenės saga ir arabas taksistas pasiūlo raktų pakabuko žiedelį problemai spręsti. Miela, padarau liemenėje skylę, kūdai nusikeikiu ir žinau – niekur nebedingsiu. Laiko nebėra, mano susitikimas su Nasebos Chairmenu lygiai už dešimties minučių.

 Mahomedas, gal matydamas, kad išties skubu, o gal pagavęs nebe „žalios“ atvykelės balso tembro siūlelius, veža mane išties greičiausiu keliu. Ir kaip gi jie žino, dar vis tebesistebėdama Dubajaus taksistais ir nervingai kraipydamą galvą, mintyse klausiu savęs... pamenu, primiosiomis savaitėmis, nuolat mokėdavau dvigubai ir buvau vežiojama ratais... „Lady, parodyk greitesnį kelią, jei žinai“ atšaudavo jie, o man belikdavo tik papūsti lūpą ir patogiau įsitaisyti ant galinės sėdynės dešinėje pusėje.
Ryt mano skrydis į Europą, o šiandien – atsisveikinimas su Naseba. Dar nežinau, apie ką vyks pokalbis, tačiau daugmaž nutuokiu ir gal būt jau net žinau ir atsakymą.
 
Gera pamatyti kolegas, ne tas žodis, kad pasiilgsiu jų visų, o kai kurių, labiau nei ypač.
Susitikimas nustebina savo atvirumu. Jei reikėtų išvardinti geriausias ir blogiausias gyvenimo akimirkas, blogiausios: išsiskyrimas su Viktoru Toronto oro uoste, kai po verkimo dueto, kūkčiodama, bet įtempusis ausis atsiplėšiu ir einu skrydžio kontrolės link, visu kūnu laukdama bent vieno žodžio, kuris leistų nusimesti naštą kartu su sunkiomis tašėmis ir grįžti atgal, bet tai neįvyko. Antroji, kai buvo pasakyta, kad esu atleidžiama iš darbo. Geriausios – žinoma, politikos mokslų bakalauro diplomo įteikimas ir, kilnus didekio žmogaus, didelės rankos mostas lydintis į patogų odinį sostą Skoto kabinete.
 
Skotas pasako, kad su darbuotojais jis nesusitinka, tačiau mano atvėjis kitoks, nes jis nėra matęs taip daug ir sunkiai dirbančio žmogaus kaip aš. Smagu, kompanijos vadovas rado laiko peržiūrėti mano web site ir blogą, sako manąs jog aš labai talentinga ir jei tęsiu tai, ką darau, eisiu labai toli. Šie žodžiai nuskamba lyg palaiminimas, po kurių seka darbo pasiūlymas marketingo skyriuje, kuriame būčiau atsakinga už mediją, o ne pardavimus, bet tai nebesvarbu.
 
Nuoširdžiai padėkoju už viską. Atsisukdama padėkoju dar kartą, japoniška maniera pridėdama ranką prie širdies ir kiek linktelėdama galvą. Robinas atidaro man duris, leidžiuosi laiptais nužvelgama visą komandą, iš kitos patalpos mane lydi pardavimų kolonijos pičai. Aš šypsausi viduje. Išskrendu pro vartus ir ilgai skrieju smėlėtais šaligatviais. Pasijuntu lengva lyg paukštis, merkiuosi saulei nebežinodama nė į kurią pusę eiti. Tas gyvenimas toks spalvingas... Negaliu patikėti, kad ryt, tokiu metu jau būsiu Monake. Paskubomis ryju miestą didelėmis akimis, jaučiu, kad jau dabar jo pasiilgau ir dar vis nežinau, ką reiškia šimtas metų vienatvės...
 

Komentarai

Kiti rubrikos straipsniai

Evelina: “Denial” is not a river in Egypt7294

Evelina: Nes aistra yra pilna nesibaigiančių atstumų7277

Marija: Apie sulaižytas viltis 7333

Evelina: Denial” is not a river in Egypt Evelina: Nes aistra yra pilna nesibaigiančių atstumų Marija: Apie sulaižytas viltis
 

Evelina: apie važiavimą per raudonas šviesas934

Evelina: Medus841

Evelina: Apie tiltus991

Evelina: apie važiavimą per raudonas šviesas Evelina: Medus Evelina: Apie tiltus
 

Marija: Naujųjų belaukiant1037

Marija: Tuštėjimas909

Evelina: Pasaulio pabaiga979

Marija: Naujųjų belaukiant Marija: Tuštėjimas Evelina: Pasaulio pabaiga

Daugiau TIESOJE