Žinia apie radijo laidų vedėjo Aurimo Dautarto savižudybę daug kam smogė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Visi prisimena jo linksmą būdą – nė nepagalvotum, kad toks žmogus galėtų pakelti ranką prieš save. Įvairios teorijos apie jo sėkmes ir nesėkmes – tik bandymas suprasti tai, ko tikriausiai ir pats savižudis nesupranta: kas atsitinka, kad žmogus nebenori gyventi.

 

 

Kad savižudybė nėra tik nusivylusių ir nesėkmingų žmonių pasirinkimas, tą žinau jau seniai. Prieš kelerius metus nusižudė geriausias vaikystės draugas, kuris visada buvo linksmas, jo šeima gyveno pasiturimai. Tokiomis akimirkomis norisi rasti logišką ir paprastą paaiškinimą – kažkas nepasisekė, kažko bijojo, ir t. t.

 

Bet ar galima rasti paaiškinimą tokiems įvykiams? Ar patys įvykiai neperžengia žmogaus suvokimo ribų?

 

Psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas teigia, jog savižudybė visuomet yra nevilties šauksmas.

„Kai kurie psichiatrai sakytų, kad žudosi tik tie žmonės, kurių psichika yra bent laikinai sutrikusi; psichologai ieškotų betarpiškų provokuojančių aplinkos veiksnių; treti kaltę suverstų sunkioms ekonominėms sąlygoms; dar kiti viską „nurašytų“ depresijai. Vis dėlto, kad ir kokios priežasties ieškotume, turime pripažinti, jog žmogus jaučiasi pakliuvęs į beviltišką situaciją, iš kurios tėra vienintelė išeitis – pasitraukimas iš gyvenimo.“

 

 

Pasak specialisto, vis dėlto psichoanalitikai bandytų atsakyti į klausimą, kodėl konkretus žmogus jaučiasi pakliuvęs į beviltišką padėtį. Juk ne vienas mūsų kartais jaučiamės bejėgiai, net pasvajojame apie pabėgimą iš šio pasaulio, tačiau veiksmų imasi tik nedaugelis.

 

„Manyčiau, kad atsakymą galėtų suteikti žmogaus patirtis ir jo vidiniame pasaulyje fiksuoti tam tikri gyvenimo ir savęs vertinimai. Paprastai skausminga vaikystės patirtis, kai vaikas atstumiamas tėvų, mušamas ar kitaip žalojamas, sukuria menką savivertę. Jei prisideda ir ankstyvojoje kūdikystėje išgyventas motinos nuraminimo ir atspindėjimo trūkumas, menkos savivertės žmogus gerokai greičiau praranda bet kokio sprendimo galimybę ir renkasi susinaikinimą. Manoma, kad tokiam apsisprendimui gali „padėti“ ir netektys šeimoje ar savižudybės „pavyzdžiai“. Klasikinės krypties psichoanalitikai būtų linkę savižudybę aiškinti „blogo“ vidinio objekto naikinimu, t. y. bandymu naikinant save pirmiausia sunaikinti mūsų vidiniame pasaulyje fiksuotą žiaurų tėvą ar abejingą motiną“, – visiems girdėtas teorijas, jog visa ateina iš tolimos vaikystės patirties, dėsto psichoanalitikas.

 

 

Bet kodėl lietuviai žudosi dažniau? Nei mes neturtingiausi pasaulyje, nei dvasiškai silpniausi. Visais laikais buvom ujami, žudomi ir kitaip niekinami, tai kodėl dabar taip stipriai palūžtame?

„Šis klausimas gerokai sunkesnis, – prisipažįsta kalbintas psichoanalitikas. – Matyt, čia nemažą vaidmenį suvaidina ir mūsų „ypatinga“ istorinė patirtis. Lietuva visuomet kažkaip įsitvirtindavo istorijos kryžkelėse: tai mes paskutiniai krikščionimis tapome, tai „tikrais vakariečiais“ Sovietų Sąjungoje būdavome vadinami. Šitai neretai ir lemia, kad iki šiol ieškome aplinkinių šalių pripažinimo, o jo negavę, greitai nusiviliame. Kita vertus, skausminga istorinė patirtis, nuolatinis grobikų „mindymas“ galėjo kurti ir tam tikrą depresinę mūsų šalies nuostatą. O kai esame arčiau Vakarų, tai galime ir palyginti savo liūdną patirtį su smagiu vakarietišku gyvenimu... Nepamirškime ir romantinių savižudybių pavyzdžių – vien Pilėnų istorija ką reiškia?

Keista yra tai, kad labai katalikiškų šalių gyventojai žudosi mažiausiai, o mes, Marijos žemės gyventojai, lengvai atsisakome savo gyvenimo.“

 

 

Bene labiausiai stebina tai, kad iš gyvenimo dažniausiai pasitraukia visai ne gyvenimo nuskriausti žmonės, o solidūs verslininkai, visų mylimi žmonės. Išimtį galbūt sudaro mokyklose patyčias kenčiantys vaikai, kurių nesugebame apsaugoti.

 

Savižudybės genealogija sudėtinga: sunku tokį tiek psichologiškai, tiek dvasiškai sunkų momentą priskirti „nuotaikos“ blyksnio kategorijai. O iš turimos bendros statistikos peršasi mintis, kad visa mūsų kultūra – pačia plačiausia prasme – ir socialiniai saitai slepia savyje gilią neviltį, kurios mažos dozės yra kiekvieno iš mūsų kraujyje.

 

Peršasi mintis, kad savižudybė yra ne individo, o sociumo produktas. Gyvūnai, kaip žinia, nesižudo. Jų gyvybinių instinktų neužgožia jokia kančia.

 

Tik žmogus, gyvenantis kartu su kitais žmonėmis, griebiasi radikalaus gyvenimo nutraukimo scenarijaus. Todėl bandant suprasti šį reiškinį, būtina analizuoti pačią visuomenę ir tai, kodėl net sėkmingi žmonės nenori toliau būti sociumo dalimi. Kas čia ne taip? Kokios taisyklės, normos ar pareigos verčia žmones trauktis iš gyvenimo? Kokie suvaržymai neleidžia žmogui savęs išreikšti? Nes save išreiškiantis žmogus dažniausiai yra laimingas.

 

Būtent tai yra svarbiausi klausimai, bandant suprasti šį liūdną reiškinį.

 

 

Kaip jau užsiminė R. Milašiūnas, žvelgiant istoriškai, mes esame dviejų visiškai skirtingų sistemų sandūroje: perėjome Sovietų Sąjungą ir atsidūrėme Europos Sąjungoje. Gaila, kad šis perėjimas vis dar nėra pakankamai išanalizuotas: kaip keitėsi vertybės, žmonių bendravimas, kaip griuvo žmonių gyvenimo samprata ir reikėjo iš naujo ją atrasti.

 

Tai gali atrodyti kaip nereikšminga smulkmena, prisiminus, kiek daug Sovietų Sąjungoje gimusių ir užaugusių žmonių kuo puikiausiai prisitaikė prie naujos sistemos. Kaip jie puikiai tvarkosi ir nemato jokių problemų.

 

Bet problema ne vien tapatybė. Problema pats socialinio gyvenimo transformavimasis. Žmonių santykiai, kurie Sovietų Sąjungoje buvo labai aiškūs: žmonės laimingi, nes taip reikia. Taisyklės tokios aiškios, kad išklysti iš kelio beveik neįmanoma. Savižudžių buvo labai mažai (o gal apie juos, kaip ir apie daugelį kitų reiškinių, buvo paprasčiausiai nutylima).

 

 

Neseniai atliekant tiriamąjį darbą universitete teko kalbinti žmones ir klausinėti jų apie sovietinę patirtį. Labai nustebau, kai dauguma pasidžiaugė, kad nors negalėjai sakyti tiesos ir buvo griežta kontrolė, visa kita buvo puiku. Visi tikėjo šviesia ateitimi, žmonėms nereikėjo galvoti, ką daryti, viskas buvo aišku, paprasta ir gražu. Pasak daugumos, dabar to labai trūksta: „Žmonės daro, ką nori, o tai yra blogai.“

 

Laisvė Lietuvai suteikė progą pradėti galvoti, kaip gyventi ir ką daryti su savo gyvenimu. O praėjus Didžiosios politikos euforijai atsivėrė negailestinga kasdienė realybė – kiekvieno kova už save, savo interesus ir tik savo gyvenimą. Akis už akį – dantis už dantį.

 

 

Galbūt sunku patikėti, bet aš džiaugiuosi, kad mano ankstyvoji vaikystė prabėgo Sovietų Sąjungoje, o ir vėliau vis dar buvo gyvenama su tomis pačiomis vertybėmis. Jos griuvo palengva.

Tuometinė pagarba žmogui ir tas iš suvaržymų dar neišlaisvintas bendravimas bent jau sukūrė nuoširdumo iliuziją. Dabar jos – nė kvapo.

 

Kodėl Lietuvoje taip suvešėjo nepagarba ir nepakantumas Kitam? Priežasčių galima išvardyti daug: pavojinga duoti visišką laisvę žmogui, kuris neturi elementarios elgesio kultūros, pavojinga išlaisvinti žmones, kurie niekada nebendravo vieni su kitais, o tik vaidino bendrame spektaklyje.

Lietuva iki šiol neišmoko bendrauti.

 

Tad kaip čia galėtų nebūti gausaus savižudžių skaičiaus? Juk būtent socializacija ir saviraiška yra svarbiausios laimingo gyvenimo sąlygos.

 

Ir tie neva laimingi, sėkmingi ir visko turintys žmonės tikriausiai net sunkiausią nevilties akimirką nepakeltų prieš save rankos, jei ši – mūsų visų – visuomenė jiems teiktų džiaugsmą ir leistų būti savimi.

 

 

Ir į klausimą – kodėl lietuviai žudosi? – galima atsakyti taip: nes mes jau nebesirūpiname vienas kitu. Nes net apie savižudybes nediskutuojama, tarsi tai būtų kieno nors kito, o ne mūsų – lietuvių – problema.

 

Norėdami išgelbėti tuos, kuriems per sunkus šis gyvenimas, pirmiausia pradėkime apie tai kalbėti, diskutuoti. Pradėkime rodyti pagarbą kenčiantiems. Pradėkime MYLĖTI vieni kitus. Tik tai gali sustabdyti nežmonišką savižudybių skaičių.

 

Kuo daugiau bus kalbama apie problemas, tuo daugiau atsiras būdų joms spręsti.

Nesielkime taip, tarsi iš tiesų vieni kitiems mes nerūpėtume.