Na, jeigu būtų taip paprasta: čia buvai nelabai kokybiškas, peršokai ten – jau kokybiškesnis...

Man apskritai atrodo nekorektiška ir netgi kvaila priešinti žurnalistiką ir literatūrą, o juo labiau – laipsniuoti jas lygiais. Ne vien todėl, kad raštijos istorijoje apstu pavyzdžių, kai eiliniam laikraščio ar žurnalo numeriui rašyta publicistika pergyvena daugelį į amžinybę taikytų apsakymų ir netgi romanų.

Tikiu, kad viską lemia gebėjimas pamatyti tai, kas daugumai prasprūsta pro akis, surasti žodžius, kurie atskleistų netikėtas prasmes, išjausti taip, kad skaitytojas pajustų atvirai pulsuojantį nervą. Dar daug kitų neapčiuopiamų, dažnai net nenusakomų dalykų, kurių visuma ir byloja rašančiojo gebėjimus, arba – jei pakiliau – talentą.

Lemia tai, ką turi. Ne tiek svarbu, kur su tuo turimu eini – ar prisiliesti prie realaus gyvenimo, ar modeliuoti savąją jo viziją.

Man labai patinka dar iš Kudirkos, Pietario laikų atkeliavusi sąvoka „rašto žmonės“. Talpi ir tiksli. Nes ką berašytum – reportažą ar romaną – sėdies prie to paties tuščio popieriaus lapo.

Bet vis dėlto kada nors prasideda. Pradedi jausti fakto pančius. Vis dažniau pagalvoji, jog, neįsipareigodamas realijoms ir nevaržomai konstruodamas savąją, tik tau matomą ir vien tau paklūstančią viziją, galėtum pasakyti daugiau ir įtaigiau. Kol tos, sakytum, pašalaitės mintys neužvaldo ir netampa poreikiu.

Bet juk niekas nesikeičia: tavo darbo lauku lieka tas pats baltas popieriaus lapas. Darai tą patį – tik kitomis priemonėmis.

 

 

Ko gero, kartu su pirmaisiais straipsniais, apybraižomis. Bet pajautęs, kad čia lyg ir sekasi, kad manoji publicistika sulaukia atgarsio, mintis apie kitokį rašymą nuvydavau lyg įkyrias muses. Juo labiau, kad, bėgant metams, gyvenime daugėjo įsipareigojimų, tad mesti tai, ką jau turi ir galvotrūkčiais nerti į nežinomybę, atrodydavo baugu. O gal paprasčiausiai buvau jau pražiopsojęs tą gyvenimo tarpsnį, kai žmogus nesveria „už“ - „prieš“, ir be išlygų, visa esybe paklūsta savo vidiniam balsui? Kai nesibaimina priekyje tvyrančios nežinios, o priešingai – išplėtęs akis, užlietas laukimo saldybės, skubinas į ją. Negalvodamas, ką gali prarasti, tikėdamas, kad tik atras. Pavydžiu tokiam, nes jis sulaukia didžiausio atlygio – teisės gyventi savaip.

Bet anas kitokio rašymo poreikis neslopo, grįždavo vis dažniau. Kol supratau, kad gana nukėlinėti ateičiai, reikia sėsti ir dirbti. O skaitytojų geranoriškai sutikti pirmieji apsakymai buvo ženklas, kad čia galiu kai ką ir padaryti. Šitaip padrąsintas, parašiau romaną „Pilnaties palytėti negrįžta“ (išleistas 2008 metais), knygą vaikams „Žaibo istorijos“ (išleista 2009 metais).

 

 

Dar nežinau. Bet norėčiau, kad taip būtų. Nes man vis labiau aiškėja, jog vaikystė ir paauglystė – vienintelis tikras, nesumeluotas žmogaus gyvenimo tarpsnis. Kalbėti žmogui, kalbėtis su žmogumi, kurio akyse matai jo sielą, kurio lūpose žodžiai dar turi pirminę savo prasmę yra atgaiva tau pačiam. Nes bent jau tomis akimirkomis, kai kalbiesi, turi būti toks, kaip jis. Bent trumpam sugrįžti į ten, kur kol kas dar yra jis.

 

 

Pirmiausia ačiū už gerą žodį. Nes būtent tokią – neleidžiančią įpusėjus užversti ir pasilikti kitai dienai – norėjau parašyti. Panašią į mano paties paauglystėje mėgtas knygas – įtraukiančias ir nepaleidžiančias.

Todėl ir vaikiau savąjį policijos šunį Arčį per pusę pasaulio – nuo Atakamos dykumos iki Šiaurės Ašigalio, pakeliui aplankant Afriką, Indiją, Mongoliją, Sibirą ir dargi stabtelint negyvenamoje saloje. Žemynų ir šalių kaita jau savaime buvo dėkinga netikėtiems siužeto posūkiams bei leido pasitelkti įvairių tautų istorinius bei mitologinius personažus: actekų žynius, Kon Tikį, Čingischaną, Gėlę žudikę, Sibiro šamaną.

Įtraukti į nuotykingą Arčio kelionę, kartu su juo nugalėdami „blogiukus“ bei patirdami daug linksmų nuotykių, jaunieji skaitytojai noriau klausosi ir to, ką jiems noriu pasakyti. Drauge su skania luobele nejučiom praryja ir ne tokį skanų vitaminą.

Neabejoju, kad literatūros kūrinio prabą lemia ne siužetinio stuburo dominavimas ar jo nebuvimas, o visuma. Tad jeigu vieni įtariai, o dažnai netgi atsainiai žiūri į tvirtai suręsto siužeto kūrinius, apšaukdami juos „publicistine proza“, tai, manyčiau, kiti turi teisę bestuburį, iš pasąmonės tiesiai į popieriaus lapą besiliejančių refleksijų srautą vadinti atrajojimu arba spuogų spaudymu pasimėgaujant...

Tikriausiai, ir vieni, ir kiti teisūs. Arba neteisūs. Bet abeji.

 

 

Apie save spręsti sunkiausia. Pirma mintis – prisiminti „Šluotą“, tuometinį satyros ir humoro žurnalą. Juk negali būti, kad tokios pakraipos žurnalo redakcijoje praleisti dvylika metų neįspaustų savo žymės!

Tik nežinau, ar būčiau teisus. Nes man lig šiol mįslė, kodėl beveik visi tie žmonės, humoreskomis, feljetonais, karikatūromis žarstę juoką bei ironiją, gyvenime vaikščiojo nuolat susirūpinę, netgi griežti (iškart prieš akis iškilo Vytautė Žilinskaitė!). Tik keli iš tuometinių šluotiečių buvo daugmaž vienodi ir gyvenime, ir kūryboje: Jonas Varnas, Vitas Tomkus, Pranas Raščius.

Tad jūsų pastebėjimai norom nenorom verčia įsižiūrėti į tolimesnę praeitį. Mes, „sibiriokai“ (tebūnie atleista už nelietuvišką žodį, bet iš gimusiųjų tremtyje kalbos jo niekaip ir niekada neišrausi) tikriausiai su motinos pienu esame gavę nemenką nepatiklumo bei sarkazmo dozę. Tiesiai iš tėvų, betarpiškai patyrusių, kaip per vieną naktį gali apsiversti žmogaus gyvenimas, marintų badu, šalčiu ir amžinajame įšale laidojusių savo vaikus, atėjo nuojauta apie šio pasaulio vertybių sąlygiškumą, žmogaus būties trapumą ir laikinumą.

Tad ironiškas, neretai ir sarkastiškas požiūris į gyvenimą aplink lydi neatstodamas – kaip bemėgintum jį nuvyti.

Bet ir nemėgini. Nes vis aiškiau jauti, kad toks požiūris padeda gyventi. Neleidžia būti įsiurbiamam visuotinių euforijų, saugo nuo peršamų vylių.

O dalykų bei reiškinių, į kuriuos – kad neapsigautum - privalu pačiam gerai įsižiūrėti, tik daugėja.

Emigracija. Ta pati tremtis – tegul ir savanoriška (nors kažin?). Laikraščių puslapiai braška, televizorių ekranai tirta nuo nenutrūkstamų tiradų: išsivaikščios Lietuva! Užauginti lietuviška duona, šiandien kepam pyragus svetimšaliams!

Retkarčiais prasprūsta ir tiesmukiškesnis:

- Kas dirbs, jei visi išsilakstys?!

Jau aiškiau.

O kitą vakarą, prieš televizijos kameras glostydami Afrikoje nušautų liūtų iškamšas ar šaukštu kabindami juoduosius ikrus, graudens, kad, padidinus minimalią algą šimtu litų, Lietuvos ekonomika iškart subyrės.

Dabar visai aišku. Būtų jų valia – uždarytų Lietuvėlės sienas aklinai, net plyšelio nepalikdami. Kad žmogeliai lyg tos medinės lėlės ne tik klusniai plušėtų, bet dar ir dieną naktį bijotų netekti mitalo iš Karabaso Barabaso malonės. Nes žinotų – kitos maitinančios saujos nėra ir nebus.

Tad turėtume tik džiaugtis, jog žmogus nesitaiksto su elgetišku buvimu, netiki, kad tai jo lemtis ir veržiasi iš tokios būsenos. Nejaugi mums dar ne koktu nuo lozungų bei šūkių, kurių esmė viena: nuvertinti, nureikšminti konkrečių žmonių gyvenimus?

 

 

Kodėl gi ne? Štai ir dabar, kai rašau atsakymus į jūsų klausimus, manasis už lango kelis kartus sulojo. Kaip ir Arčis, jis gražuolis ir labai protingas rotbokseris – rotveilerės ir bokserio mišrūnas. Tiesa, policijos šuns ženklelio kol kas neturi: jaunas dar...

Knygas „Arčis Policijos Suo K9“ ir „Archy Hero K9“ galima isigyti per amazon visose šalyse.