Man tai iš principo neįdomu. Apie save jau esu išgirdęs visus įmanomus įžeidimus ir visas įmanomas pagyras. Kad nuomonė sukeltų kokią nors reakciją, ji tikriausiai turėtų būti originali, o aš tikrai nežinau, ar tai dar įmanoma. Bet, žinoma, linkiu visiems nuobodžiai ir banaliai gyvenantiems ir toliau šiukšlinti internetą savo kvailomis mintimis. Gal tai netgi ką nors pralinksmins. Interneto komentarų neskaitau jau kelerius metus ir visiškai nežinau, kas juose apie mane rašoma.

 

 

Jau neprisimenu, kada Lietuvos knygynuose pirkau knygą. Man baisu ten užėjus pamatyti, kad perkamiausia knyga vadinasi „Valgyk, melskis, mylėk“, arba tai, kad karaliauja knygos apie maisto gaminimą. Lietuviai bunka sulig kiekvienais metais. O bandymai pateisinti savo literatūrinį skonį „ką noriu, tą skaitau“ principu tik išduoda, kad lietuviai nori vieno vienintelio dalyko – kuo didesnio šlamšto. Kam leidžiami prasti romanai? Jie leidžiami todėl, kad tik juos ir perka. Taip bet kas tampa autoriumi, galinčiu išleisti knygą, o mūsų kultūra degraduoja sparčiau nei valdžia. Bet aš nedramatizuoju situacijos – Lietuva išnyks vėliausiai po penkiasdešimties metų. Gal ir gerai, kad neliks rašytinių šios tautos egzistavimo šaltinių. Juk išskyrus tai, kad patys save sunaikinome, daugiau nieko svarbaus ir nenuveikėme.

 

 

Šiandienos pasaulyje – ne tik Lietuvoje – išgyvename didžių asmenybių krizę. Visi tapo vienodi, nėra jokio išskirtinio lyderio. Bet tai nereiškia, kad vienas žmogus nieko negali pakeisti. Pavyzdžiui V. Putinas galėtų nuveikti labai daug, jei nebūtų idiotas. Kalbant apie mokslininkus ir filosofus, reikia pastebėti, kad vienintelis jų troškimas – ilgai ir laimingai gyventi. Ką tokie žmonės gali pakeisti? Mes visi norime ne keisti pasaulį, o kuo patogiau ir ilgiau jame pabūti. Visai kaip ir kitos beždžionių rūšys.

 

 

Viena dėstytoja sakė, kad tai „labai fantastiškas romanas“, vienai redaktorei, su kuria dirbame, romanas priminė jos jaunystę ir maišto laikus, o mano bendramoksliai knygų neskaito. Jie ir be knygų skaitymo jaučiasi pakankamai protingi.

 

 

Norėdamas aprašyti tiesą, rašytojas negali jos iškreipti dėl vyraujančios laimės, ilgo gyvenimo ir sveikatingumo ideologijos. „Pavojingas protas“ – tai knyga, kurioje aukštinama savižudybė, bet tai nereiškia, kad aš elgiuosi taip pat. Čia meno kūrinys, o ne mano asmeninių nuostatų rinkinys. Ir jeigu kas nors nusižudys, perskaitęs šį romaną, aš tikrai nesijausiu dėl to kaltas. Didžioji dalis klasikinių kūrinių teigia savižudybę: „Ana Karenina“, „Ponia Bovari“, „Doriano Grėjaus portretas“, „Jaunojo Verterio kančios“ ir t. t. Kita vertus, kaip sako vienas ispanų filosofas, kodėl jūs esate įsitikinę, kad ilgas gyvenimas yra geriau už trumpą? Gal paskutinę teismo dieną paaiškės, kad savižudžiai pasirinko geriausią variantą? Apskritai, savo knygose aš tik siūlau pamąstyti apie tam tikrus dalykus, nerašau propagandinių romanų, kurie siūlytų valgyti, melstis ir mylėti. Aš siūlau mąstyti patiems ir nepasikliauti niekieno nuomone.

 

 

Nė vieno žmogaus širdis nėra tokia kieta, kad jos negalėtų sudaužyti meilė. Tai visas atsakymas.

 

 

Pirmą kartą girdžiu, kad etatiniai literatūros kritikai taiko mokslinius metodus. Kiek esu skaitęs jų rašliavas, įžvelgiau ten vien vaizduotės skurdo apraiškas. Ir romanai gerai ar blogai yra vertinami ne dėl metodo, o dėl to, kieno draugas yra autorius.

 

 

Man visada gaila tų autorių, kurie siekdami populiarumo griebiasi pornografijos. Tai pigu ir kvaila. Pats žodis „seksas“ yra kvailas ir beprasmis. Tarsi mylėdamiesi žmonės vartotų vienas kitą. Nes pats žodis „seksas“ yra vartojimo visuomenės terminas. Visokių amerikietiškų žurnalų prekinis ženklas.

Tikrasis literatūros menas nėra kuo gražiau vizualizuoti bet ką. Tikrasis menas – kalbant tik užuominomis padėti žmogaus vaizduotei susikurti tai, ko jis labiausiai trokšta ir apie ką svajoja.

O mano romanai niekada nebuvo, nėra ir nebus masiškai perkami. Jie per gerai parašyti, kad juos mėgtų kulinarinių knygų skaitytojai.

 

 

Žinoma, kad esu augantis. Gal geriau reikėtų sakyti: senstantis, nes ūgis nedidėja, tik svoris. Rašymo technika neturi nieko bendro su kūrinio verte, todėl taip vertinti knygas – visiškas akademinis debilizmas. Kiekvienas mano kūrinys turi kažką unikalaus, kiekvienas parašytas tik dėl to, kad man buvo malonu rašyti. Bet jeigu kalbėsime apie kokybę, sutinku, kad paskutinysis gerokai lenkia visus kitus. Augu ne aš, auga mano drąsa rašyti. Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė drąsą rašyti ir vadina talentu.

 

 

Kiekvienas dalykas turi savo pliusų ir minusų. Rašymas dviese turi tą privalumą, kad nesi toks vienišas, velnioniškai vienišas, kaip rašydamas vienas, bet tai reikalauja ir daugiau kantrybės, nes turi tartis su kitu žmogumi, nuolat vyksta daug diskusijų ir ginčų.

Ateityje ketinu rašyti vienas, nes neturiu kantrybės su niekuo ginčytis. Be to, buvęs mano rašymo kolega vedė ir dabar galvoja ne apie knygas, o apie tai, iš kur gauti pinigų sauskelnėms.

 

 

Dalykas, kurio labiausiai nekenčiu – bandymas vaidinti laimę. Kiekviena Lietuvos žvaigždė yra laiminga net tada, kai skiriasi. Absurdas. Savo laimę ir nelaimes pasilieku sau, o atsakinėju taip, kaip patinka.