Toks sprendimas buvo keistas net pačiai Modestai. Nors ji jau turėjo gyvenimo užsienyje patirties (pusmetį dirbo Ispanijoje, dar dvejus metus studijavo Rygoje), tačiau pasiryžimas vykti studijuoti į Korėją prilygo kelionei į mėnulį. Juk ten absoliučiai viskas kitaip nei Lietuvoje!

Pranašiškas sapnas

 – Modesta, kodėl Korėja?

 – Iki šiol neturiu atsakymo. Nešė gi velnias… Priešistorė tokia: pabaigus bakalauro studijas Rygoje (SSE Riga), intensyvios verslo paskaitos man buvo taip įgrisusios, kad vien nuo minties apie magistrantūrą imdavo suktis galva. Padirbus įvairiose verslo srityse po kelerių metų ėmiau galvoti, kad gal visai smagu būtų ištrūkti iš verslo pasaulio ir trumpam vėl tapti studente, tik niekaip nesugalvojau, ką noriu studijuoti. Ir taip visai netyčia, sėdint darbe, į pašto dėžutę atkeliavo laiškas, skelbiantis apie stipendiją studijoms viename Seulo universitetų… Ir štai rezultatas – dveji metai, praleisti Korėjoje.

– Ar ieškojai informacijos apie tolimą šalį? Ar kaip nors specialiai ruošeisi?

– Nuo tos dienos, kai sužinojau, kad esu priimta, iki mokslų pradžios tebuvo lygiai 3 savaitės. Sprendimą reikėjo priimti žaibiškai, o galvoje knibždėjo įvairiausių minčių. Rodos, nieko ten nepamečiau, nieko apie Korėją nežinau, ir galų gale – ar man Lietuvoj blogai? Jei jau taip noriu studijuoti, tai kodėl ne į JAV ar kur arčiau? Ko belstis į universitetą, apie kurį nieko negirdėjau, studijuoti IT (informacines technologijas), kurių galbūt nelabai ir noriu studijuot...

Negana to, vieną naktį susapnavau pranašišką sapną – kad spėju iššokti iš traukinio, prieš jam patenkant į didžiulę avariją. Prabudau prakaito išpilta ir nesuvokdama, ką bando sapnas patarti – važiuoti ar nevažiuoti…

Apsispręsti paskatino atmintin labai įstrigę vieno tyrimo rezultatai –žmonės, apklausiami, ko jie labiausiai gailisi per praėjusį dešimtmetį, vardino tai, ko NEPADARĖ. Nenorėjau tapti viena iš tų, kuri gailisi nepabandžiusi.

– Kaip iki ten nusigavai?

 – Draugė atvežė į oro uostą, o, pasirodo, skrydis į Frankfurtą nukeltas mažiausiai 4 valandom, nes ten oro uostas uždarytas dėl uraganinių vėjų. Galvoju, negi dar vienas ženklas? Atidaviau lagaminą ir išvažiavom pusryčiauti. Sėdim, kalbam, o aš vis galvoju, ką daryti. Ir taip atrodo neteisinga, ir taip. Imu monetą, metu. Draugė perbalusi klausia, ar tikrai noriu tokiu būdu nuspręsti savo gyvenimą. Taip!

Iškrinta pusė, liepianti likti Lietuvoje. Gerai, sakau, važiuojam į oro uostą, atsiimu lagaminą ir niekur neskrendu. Prarandu 3000 Lt už bilietus, bet išsaugau ramybę.

Nuvažiuojame, o registracijoje moterytės pasiunta, kad visas autobusas jau manęs laukia, nes vienintelė vėluoju. Sakau: „Damos, aš niekur neskrendu, atiduokit mano lagaminą.“ Tačiau taip mane bekalbindama viena jų ir pro apsaugą praveda, ir į autobusą įsodina. Vėliau, laukdama Frankfurte kito lėktuvo, galvojau – turėtų būti arba nerealiai gerai, arba nerealiai blogai, jei su tokiais nuotykiais išvažiuoju…

Rebusų šalis

– Pirma diena, savaitė, mėnuo kitame pasaulio gale? 

– Puikiai prisimenu tą jausmą, kai gatvėje žiūriu į aibę reklamų, viskas mirga, marga, kažkur kviečia, o man visa tai – tik dekoracijos ar ornamentika. Baisu, kai nei perskaityti gali, nei suprasti. O juk aš ten išvažiavau nė žvilgsnio į tuos kryžiukus ir rutuliukus, t. y. korėjiečių kalbą, užmesti nespėjus…

Pirmus mėnesius gyvenimas po žeme (metro) buvo aiškesnis nei gyvenimas ant žemės, mat metro visi užrašai yra ir anglų kalba, o štai ant žemės daug kas tik korėjietiškai. Viskas vyko pagal principą: šoki nuo skardžio ir tikiesi, kad apačioje bus jei ne batutas, tai bent jau minkšta žemė.

– Minėjai, kad net ir praleidusi ten dvejus metus nesijauti pritapusi? Kodėl?

– O kaip galima visiškai pritapti tokioje egzotiškoje, bet mums, europiečiams, svetimoje šalyje? Na, sužinai, kokios tų keliolikos klozeto mygtukų funkcijos, skaitydamas meniu supranti, kuo skiriasi viena sriuba nuo kitos, naktį pažadintas gali išvardyti penkis ginčytinus Korėjos ir Japonijos tarpusavio santykių klausimus, šiek tiek perpranti žmonių bendravimo manierą, bet nepaisant to, kasdien gauni po dozę kultūrinio adrenalino, ir tai labai linksmina.

– Kaip įsikūrei?

– Metus gyvenau bendrabutyje, viename kambaryje su korėjiete, kuri pasitaikė tikras aukso luitas (lyginant su draugių kambariokėmis) – man miegant neplepėdavo telefonu, į kambarį nesinešdavo intensyvius kvapus skleidžiančio maisto, buvo tvarkinga. Beje, įėjimas į bendrabutį – tik su elektronine kortele, svečius galima vestis tik į specialią patalpą. Jei parsivedi į kambarį (o, neduokdie, leidi pernakvoti), iš bendrabučio skrendi kaip balta gulbė… Tvarka baisesnė nei karo stovykloj, bet užtat studijoms sąlygos puikios – jokio triukšmo, ir gyvenimo kokybė – išties nuostabi. 24 kv. m kambariuko su tualetu ir dušu išplanavimas – labai protingas, dideli langai ir durys į nuosavą balkoną, spartus nemokamas internetas, kiekviename aukšte virtuvėlė, visos viešos erdvės kasdien valomos, bendrabutyje yra maisto parduotuvė, sporto salė, skalbykla, bankomatas, studijų kambarėliai.

Po metų, pakeitusi studijų programą, išsinuomojau vieno kambario butuką. Korėjos butų nuomos sistema labai skiriasi nuo mūsiškės. Yra du variantai: mokėti didžiulį užstatą (pvz., 25 tūkst. eurų), kurį savininkas investuoja, ir tada nemokėti mėnesinio nuomos mokesčio, arba mokėti mažesni užstatą (3–6 tūkst. eurų) ir mokėti mėnesinį mokestį (150–300 eurų). Kontraktas pasirašomas metams, ir užstatas terminui pasibaigus atgaunamas.

Mano butukas – nedidukas, bet visiškai įrengtas, net su čiužiniu, o tai nėra įprasta Korėjoje, nes žmonės tiki, kad daiktuose gyvena dvasios, todėl nėra linkę naudotis kitų paliktais daiktais. Įspūdingas ir vaizdas pro langą – sutemus kambarys nutviksdavo neonine raudona spalva nuo kitoje gatvės pusėje stovinčios bažnyčios kryžiaus. Vakarinis dangus Seule tiesiog išraižytas tokiais neoniniais baltais, žydrais, raudonais kryžiais…

 Miegui – tik keturios valandos

– O kaip mokslai? Ar sunku?

– Šalyje, kurioje žmonės pamišę dėl mokslo, baigiamųjų egzaminų dieną, per anglų kalbos teksto klausymo dalį sustabdoma net Seulo tarptautinio oro uosto veikla – 20 minučių lėktuvai nei kyla, nei leidžiasi, nors šiaip ten judėjimas milžiniškas.

Iki šiol prisimenu vieną pirmųjų paskaitų, kai reklamos kursą dėsčiusi profesorė maloniai informavo, kad iš mūsų reikalaus daug, o mūsų būsimą dienotvarkę Korėjoje reziumavo taip: „Jei miegosite po 4 val. per parą, tikrai nenumirsite – kitądien tik truputį suksis galva.“ Esą ji tai žino, nes taip gyvena. Juokinga, bet po kokių metų ji nualpo ir nuvežta į ligoninę išgirdo, kad yra nualinusi savo organizmą. Žinoma, aš nesusilaikiau nepaklausus, ar ji ir toliau žada miegoti po 4 val...

 – Vadinasi, ten tikrai aukšta mokslo kokybė, jei visi tiek kala?

 – Kaip ir visur, tai priklauso nuo to, į kokį fakultetą patekai, kas dėsto, kas darbo vadovas. Profesorius Korėjoje yra artimas dievui – tai konfucianistinės pagarbos išprusimui pasekmė. Ne vienas įtikėjęs tokiu neliečiamumo statusu, todėl, tarkim, per paskaitas diskutuoti su profesoriumi laikoma išsišokimu.

Iš 25 merginų, pagal identišką programą atvykusių mokytis į EWHA universitetą, iš Europos buvome dviese (aš ir albanė). Didžioji dauguma mano grupėje – azijietės. Tad paskaitų metu klausimus dažniausiai uždavinėdavau tik aš. Japonai turi gerą posakį: „Iššokusią vinį įkala“, bet manęs nesistengė „kalti“, veikiau žiūrėjo kaip į socialinį eksperimentą.

 Korėja – ne vegetarams

 – Ar studijuodama turėjai kokį nors darbą?

– Pirmus metus būdama ten dar rašydavau į žurnalą „Ieva“, tad kitiems darbams laiko nelikdavo. Antrus metus ir pajamų pakako, ir pavargau plėšytis tarp studijų bei darbo, tad laisvą laiką skirdavau pramogoms – Seule jų netrūksta. Įprasčiausias papildomas darbas tokiems kaip aš būtų dėstyti anglų kalbą – Korėjoje anglų kalbos mokymasis dabar lyg nacionalinė epidemija. Žinoma, jie nori mokytis iš „native speakers“, tačiau ir kitiems galimybių yra.

– Kaip tau patiko korėjietiškas maistas?

 – Labai įvairus, tačiau būti vegetaru ten sudėtinga, mat korėjiečiai valgo išties daug mėsos. Labai smagu prisėsti restoranėlyje, užsisakyti mėsos, ją pačiam pasikepti ant viduryje stalo esančių grotelių, susikarpyti specialiomis žirklėmis, įsidėti į sezamo lapą, įberti truputį ryžių, aštriai paruoštų daržovių ir kramsnoti, užgeriant korėjietišku alumi.

Jei gyveni vienas, valgyti restoranėliuose išeina pigiau nei namuose, be to, užsisakius vieną patiekalą, visuomet atneša bent 5 lėkšteles įvairių priedų. Iš bado numirti gana sudėtinga...

Korėja – grupinės kultūros šalis. Čia labai paisoma aplinkinių nuomonės, o 3 val. ryto centrinėje miesto aikštėje galima išvysti įspūdingas minias, palaikančias nacionalinę futbolo rinktinę. Korėjoje įprasta dalintis. Tarkim, užsisakai sriubos, ją atneša dubenyje, o kiekvienam sėdinčiam prie stalo – atskirą dubenėlį, kad iš didžiojo pasisemtum. Bet ryžiai (korėjiečių kalboje žodis „maistas“ iš tiesų reiškia ryžius) visuomet atnešami atskirai kiekvienam valgančiajam. Yra buvę ir taip, kad kai viena užeidavau į kokį restoranėlį, padavėjai atsiprašydavo, kad meniu yra tik patiekalai dviem…

 Pusė milijono šamanų

 – Na, o meilės reikalai? Ar įmanoma lietuvei ten susirasti vaikiną?

 – Žinoma, tačiau nieko rimtesnio tikėtis neverta, nes vidutinio korėjiečio vaikino mamai mes nesam svajonių nuotakos. Korėjoje vedybų su užsieniečiais ne tiek jau daug, nes pasauliui šalis per prievartą buvo atidaryta tik XIX a. Jaučiama stipri šamanizmo, budizmo, konfucianizmo įtaka, svarbu laikytis harmonijos, neišsišokti, paklusti vyresniam ir rūpintis jaunesniu. Susipažįstant su korėjiečiu ar korėjiete užduodami esminiai klausimai – kiek tau metų, ar esi vedęs (ištekėjusi), kur mokeisi, iš kokio miesto esi kilęs? Pagal tai sprendžiama, kokią kalbos formą naudoti (o jų ne viena), ko galima tikėtis iš elgsenos, santykių. Tarkime, jei studentai eina pietauti su profesoriumi, jis visuomet apmokės sąskaitą, nes jis – vyresnis. Tačiau studentui jis gali bet kuriuo metu užkrauti darbo nors ir visai nakčiai. Ir nepasiskųsi.

Sakoma, kad paprasčiausias būdas susipykti su korėjiečiu – pakritikuoti jo ar jos tėvus. Tai rodo, koks svarbus ir neliečiamas yra šeimos ratas. Ėmus galvoti apie vedybas, mama nueis pas šamanę, ir jei ši pasakys, kad pagal gimimo datas jaunuoliai vienas kitam netinka, mama gali (ir tikėtina, kad taip padarys) vestuvėms nepritarti, o vaikas paklus jos valiai. Beje, Korėjoje yra beveik pusė milijono legaliai veikiančių šamanų!

 – Ar galėtum pasilikti visam laikui Korėjoje?

– Korėja yra tokia šalis, kuri turisto neapžavi architektūra ar paplūdimiais (čia iš viso nėra maudymosi ar deginimosi kultūros, visi balina odą ir ginasi nuo saulės skėčiais). Seulas atrodo gan pilkas, betoninis (statė statė namus, o medžius pamiršo), trokštantis nuo zujančių žmonių kiekio, o vasarą – nuo užterštumo. Toks pirmas įspūdis. Akimis Seulo neįsimylėsi. Tačiau kai pagyveni, supranti, kad išpaikai. Nuo aptarnavimo, socialinio teisingumo, viešojo transporto efektyvumo, nuo interneto greičio, ištisai saulėto rudens ir žiemos, išpardavimų, kasdien tarsi grybai po lietaus dygstančių naujų kavinių ir parduotuvėlių, nemokamų sporto aikštelių ir nerealių pasivaikščiojimams bei dviračių sportui skirtų trasų palei kilometro pločio Hangango upę, nuo kalnų ir trasų jose gausybės, festivalių, skanaus maisto ir panašių kasdienį gyvenimą puošiančių dalykų. Korėją vieną dieną myli, kitą – nekenti, tačiau čia niekuomet nėra nuobodu. Ir kol taip bus, aš, manau, galėčiau gyventi.

*Jei sugalvojote vykti į Korėją

Venkite važiuoti liepos ir rugpjūčio mėnesiais, nes Seule vasarą lyja, drėgna, karšta. Geriausi mėnesiai – gegužė ir rugsėjis. Nevažiuokite sutikti Naujųjų metų (tada geriau Honkongas) – įspūdingų fejerverkų nebus.

* Jei svarbu palaikyti ryšį su namais, būtina turėti 3G tinkle veikiantį telefoną (Korėjoje ryšio standartas kitoks nei Europoje, tačiau galima naudoti „roaming‘ą“ 3G tinkle).

* Turėkite atvirą širdį, talpų skrandį ir gerai toleruokite alkoholį.

* Prieš važiuodami susižinokite, kaip nuvykti iš oro uosto į viešbutį – geriausia atsispausdinti informaciją su schema iš viešbučio tinklalapio. Gatvių pavadinimai Korėjoje teoriškai egzistuoja, bet praktiškai nėra naudojami – viskas randama principu „metro stotyje A suraskite išėjimą B, paeikite tiesiai iki pastato C, tada pasukite kairėn ir priėję parduotuvę D, kitoje gatvės pusėje rasite mus“.