Mokėti vieną užsienio kalbą šiandien nėra privalumas. Jei užuot angliškai pasilabinę su prancūzu jį pasitiksite skambiu „Bonjour!“, italui nepagailėsite „Salve!“ arba „Ciao!”, olandui – „Hallo!“ arba „Hoi!“, o spausdamas ranką liuksemburgiečiui ištarsite „Moien“, mažų mažiausiai galite tikėtis malonaus pašnekesio.

Nors ekonominis sunkmetis gerokai apmaldė lietuvių norą keliauti (pernai išvykstančių turistų suskaičiuota 1288,4 tūkst., o 2008-aisias buvo net 1757,2 tūkst.), tačiau kelionių geografija išliko gana plati.

Renkasi skirtingas šalis

Sprendžiant pagal kelionių populiarumą, lietuviai dažniausiai renkasi tas šalis, kur gali susikalbėti rusiškai.  Statistikos departamento duomenimis, pernai daugiausia – 194,5 tūkst. Lietuvos piliečių – keliavo į Baltarusiją. Dar 160,6 tūkst. maršrutas driekėsi į Latviją, 125,9 tūkst. – į Lenkiją.

Po kaimyninių šalių rikiuojasi Vokietija – čia pernai lankėsi 104,4 tūkst. lietuvių. 91,4 tūkst. tautiečių kelionėms rinkosi Jungtinę Karalystę, 60 tūkst. – Turkiją. Praėjusiais metais aplankyti Švediją panoro 36,3 tūkst. lietuvių, Norvegiją – 34,4 tūkst., Italiją – 23,4 tūkst., Prancūziją – 22,3 tūkst., Ispaniją – 20,6 tūkst.

Dažniausiai praverčia anglų kalba

Populiarus dainininkas Linas Adomaitis kelionių manija užsikrėtė būdamas 15–16 metų, jis yra aplankęs beveik keturiasdešimt šalių.

„Moku lietuvių, rusų, anglų kalbas. Taip pat susikalbu ispaniškai“, – kalbėjo dainininkas. Pastaruosius penkerius metus jis kareivišką kuprinę kraunasi du kartus per metus, dažniausiai keliauja su žmona.

L.Adomaičiui labiausiai įsiminė pustrečio mėnesio trukusi kelionė po Centrinę Ameriką 2007-aisiais. Vieną mėnesį dainininkas praleido indėnų gentyje – tai paliko neišdildomą įspūdį. Kelionėse L. Adomaičiui labiausiai praverčia anglų kalba, tačiau atlikėjas žavisi prancūzų, ispanų kalbų skambesiu. 

Pataria žiūrėti filmus

„Kiek laiko užtruks prabilti užsienietiškai, labai priklauso nuo aplinkybių. Jeigu savarankiškai mokysiesi namuose, tuomet prireiks daugiau laiko. Jeigu kelionėje, ta kalba šnekančių žmonių aplinkoje, kurie nemoka kitų kalbų – tuomet greičiau. Gali pakakti ir kelių mėnesių“, – patarė L. Adomaitis.

Norintiems greičiau įvaldyti vieną ar kitą užsienio kalbą populiarus dainininkas rekomendavo žiūrėti filmus, įgarsintus ta užsienio kalba ir be angliškų titrų. Arba ... iškeliauti į Gvatemalą pasiėmus žodyną.

Kalba kalbai nelygu

Išskirtinių kelionių organizatorė Inga Bytautė niekada neskaičiavo, kiek šalių yra aplankiusi, tačiau jų sąrašas iš tiesų ilgas.

 „Juk vyksti į tas pačias šalis ir po keletą kartų. Man visada įdomu pamatyti ne tai, ką jau mačiau, o kažką naujo. Negalėčiau išskirti ir įsimintiniausios kelionės – kiekviena šalis turi ką nors savo, gražaus. Man svarbiau yra pats keliavimo procesas“, – pasakojo I. Bytautė.

Ji įsitikinusi, kad norint išmokti užsienietiškai, pirmiausia reikia turėti motyvaciją. Per kiek laiko pavyks tai padaryti, priklauso nuo daugelio dalykų: nuo gabumų, nuo aplinkos, kur mokaisi – ar gyvai bendrauji tos kalbos apsuptyje, ar mokaisi individualiai. Be to, kalba kalbai nelygu. Pavyzdžiui, palyginkite anglų ir japonų kalbas.

Praverčia užsienietiškos frazės

Išskirtinių kelionių organizatorė moka anglų, italų, rusų kalbas, taip pat šiek tiek vokiškai. Moteris geriausiai įvaldžiusi anglų kalbą – pastaroji yra ne tik jos darbinė, bet ir labiausiai patinkanti užsienio kalba.

„Per mėnesį tikrai neišmoksi kalbėti užsienietiškai, tačiau 3–4 frazes galima išmokti nesunkiai: pasisveikinti, padėkoti ir t. t. Tai labai padeda bendraujant su užsieniečiais“, – patirtimi dalijosi I. Bytautė ir ragino prieš kelionę nepatingėti atsiversti užsienio kalbų žodyno.

Padeda klausymo pratimai

Žinomas žurnalistas televizijos laidų vedėjas Algimantas Čekuolis išmaišęs daugelį pasaulio kraštų, puikiai įvaldęs šešias kalbas – lietuvių, rusų, anglų, lenkų, ispanų, portugalų. Jis įsitikinęs, kad kalbą gerai moki tada, kai ja gali skaityti paskaitas, rašyti straipsnius ar dalyvauti televizijos diskusijų laidose. Dar trylika kalbų A.  Čekuolis gali susikalbėti.

Norintiems išmokti užsienio kalbos jis patarė neapsiriboti vien vadovėliu, o mokymuisi pasitelkti ir vaizdo medžiagą, tai pat klausymo pratimus. Pirmiausia reikia paklausyti – jeigu nesupranti, tada perskaityti.

Kasdien – 10 naujų žodžių

„Galima pasidaryti tokias korteles, panašias kaip vizitines. Vienoje pusėje užsirašai žodį angliškai su tarimu, kitoje – lietuviškai. Taip kasdien galima išmokti po dešimt naujų žodžių. Po to juos nuolat kartoji. Kuriuos atsimeni, tas korteles dedi į dešinę pusę, kurių nepameni – į kairę“, – patarimų negailėjo A. Čekuolis.

Kasdien su žodynu reikėtų dirbti apie 2 valandas. Pasak A. Čekuolio, taip per mėnesį nesunkiai galima išmokti apie 300 naujų žodžių, o mokėdamas 400 užsienio kalbos žodžių žmogus jau gali mėginti skaityti laikraštį.

Be to, būtina įsidėmėti, kad kalbos mokėjimas nėra mechaniškas veiksmas. Tai ne tas pats, kaip, tarkim, kažkada išmokęs važiuoti dviračiu ar plaukti, tai jau mokėsi visą gyvenimą. Kalbą reikia nuolat tobulinti.

 * * *

Nerašytos taisyklės

* Rengiantis kelionei pravartu ne tik pasikartoti užsienio kalbos žodžius, bet ir pasidomėti etiketo taisyklėmis. Mat, kaip teigia etiketo žinovai, niekada neprašausite pro šalį pasisveikinę tos šalies kalba, pakštelėję į skruostą ar pabučiavę damai ranką ir, žinoma, restorane palikę reikiamą sumą arbatpinigių.

 * Pažintis prasideda nuo pasisveikinimo. Prancūzijoje populiaru sveikintis prisiglaudžiant skruostu prie skruosto, bet lūpomis nepaliečiant veido ar lūpų. Paprastai taip į skruostą „bučiuojama“ tris kartus. Tuo tarpu Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje vyrai moterims noriai bučiuoja ranką. Rusijoje susitikę vyrai mėgsta paplekšnoti vienas kitam per petį.

 * Protokolas numato, kad bučiuoti moteriai ranką derėtų uždarose patalpose, taip pat leidžiama tai daryti sode. Nederėtų to daryti autobusų ar traukinių stotyje, susitikus gatvėje. Dažniau taip pagarbą dailiosios lyties atstovėms išreiškia vyresni vyrai. Be to, neretai toks bučinys tiesiog imituojamas. 

 * Auksinė taisyklė: jei nežinote, kaip sveikinamasi vienoje ar kitoje šalyje, užuot atkišę skruostą bučiniui, verčiau ištieskite ranką.

 * Keliaujant į atokesnes pasaulio valstybes verta prisiminti, kad gerokai skiriasi ir jų gyventojų papročiai, tradicijos, gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, kai kurių Afrikos tautų atstovai visiškai nesibučiuoja – taip stengiasi apsaugoti savo sielą. O štai mozambikiečiai bučinius laiko elementarios higienos nesilaikymu.

 * Be bučinių keliautojams pravartu šį tą žinoti ir apie arbatpinigius. Etiketo žinovų teigimu, nerašyti standartai dėl arbatpinigių svyruoja apie 10 procentų sąskaitos dydžio. Tačiau kai kuriose šalyse jie gali būti gerokai didesni.

 * Pavyzdžiui, Amerikoje įprasta palikti arbatpinigių net iki ketvirtadalio sumos. Prancūzijoje, Belgijoje jų priimta duoti ne mažiau kaip 12–15 procentų nuo sumos, Didžioje Britanijoje – apie 10 proc., Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ar Austrijoje – 6–7 proc., Turkijoje, Ispanijoje, Portugalijoje – 5–7 proc. Daugelyje Rytų Europos šalių arbatpinigių suma vidutiniškai sudaro apie 7 proc., Lenkijoje – 8 proc., tuo tarpu Bulgarijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovėnijoje – apie 5 proc.

 * Be to, prieš palikdami arbatinių būtinai pasidomėkite, ar jie nėra įtraukti į sąskaitą. Kartais tai būna nurodyta ne tik čekyje, bet ir meniu. Pavyzdžiui: „5 procentų aptarnavimo mokėtis įtrauktas į sąskaitą. Ačiū.“

 * Jeigu neturite grynųjų, o vis tiek norite atsidėkoti padavėjui už puikų aptarnavimą, galite tai padaryti ir banko mokėjimo kortele. Užsienyje nemažai maitinimo įstaigų taiko tokią paslaugą – pasakote padavėjui, kiek norite palikti arbatpinigių, ir gaunate dar vieną čekį.