Mišelis ir Lidija randa vienas kitą, kai priartėja prie visiško savo asmeninių gyvenimų praradimo slenksčio. Jis myli kitą moterį, ji nori mylėti kitą vyrą. Jie negali mylėti vienas kito.

 

Knyga sunkiai įtraukia. Rašytojas – tai vienas iš paskutiniųjų jo kūrinių – net nesistengia kurti intrigos. Jo braižomos situacijos balansuoja tarp buitinio realizmo ir M. Duras kūriniams būdingo tylos ansamblio. Kai žodžiai pasakomi, atrodo, vien tam, kad būtų daugiau nutylėjimų. Kad žodžiai, kaip smėlis, užpustytų realybės pėdas. Ir tu būtum priverstas eiti be jokio orientyro, pasikliaudamas vien savo jausmais ir nuojautomis.

Mišelis šiame romane – ne tvirtas ar ciniškas vyras, norintis užsimiršti atsitiktinės moters glėbyje, bet puolęs angelas, ieškantis šventumo altoriaus. Moters šviesos.

 

Lidija – palaidojusi laimę veikėja. Netikinti jokiu – net meilės – gėriu. Nesuradusi jokios užuojautos ir užuovėjos šioje žemėje.

 

Ir vis dėlto – jie susitinka. Kalbasi. Jų žodžiai ir mintys pinasi, nes abu likimo pakeleiviai – praradę meilės namus.

 

Moters šviesoje ir vyriškame ironijos spektaklyje du komiški personažai bando suvaidinti „Dar gyvenimo“ spektaklį.

 

Jie žino, kad yra klounai, – kaip ir mes visi. Jie žino, kad neįmanoma išvengti mirties tų, kuriuos myli. Kad mirtis nušluoja kiekvieną gyvybės stebuklą.

 

Bet atsako: „Juk gyveni tik tuo, kas negali numirti.“ Kai gyvenimas iš tavęs atima viską, jis palieka tik tai, ko negalima atimti.

 

Kiek labiau ne įprastai mistiškas ir paslaptingas. Stebinantis naujomis žodžių galimybėmis ir virtuozišku jų taupumu šis Romaino Gary kūrinys dar kartą įrodo, kad tiek gyvenime, tiek literatūroje, tai, kas brangiausia ir svarbiausia – nemirtinga.

 

„Nėra reikalo išradinėti duoną, vanduo neturi skaityti pamokslo šaltiniui, širdis neaiškina kraujui, kaip ji gyvena... Mes jau seniai žinome, kaip susikūrė negyvi pasauliai, iš kokio akmeniu paverčiančio moters lūpų stygiaus. Te jie ir toliau sau sielojasi, kad žemė – vien tik dulkės. Man visai nesvarbu žinoti, kas yra dulkės ir kas – Dievas, nes nei vienas, nei kitas nėra moteris. Kartais net nuvykdavau į Reimos ir Šartro katedras pažiūrėti, kaip galima apsigauti... Gyvenimo prasmė turi lūpų skonį. Aš užgimstu jose. Jose atsirandu.“