Ne paslaptis, kad Lietuvos kultūra po Andriaus Kubiliaus ir Co mokesčių reformos atsidūrė apgailėtinoje padėtyje, o visus kultūros veikėjus nuskurdino iki valkatų lygio. Tuometinis kultūros ministras – Nesusipratimas Remigijus Vilkaitis – ištarė dvi „nemirtingas“ frazes: ragino skaityti senas knygas ir prisipažino, kad pats nieko gero kultūros labui nenuveikė.

Nors visiems seniai buvo aišku, kad jo dienos šiame poste suskaičiuotos, pagaliau ir jis pats suprato, kad spektaklis pavadinimu „Kultūros ministerija“ patyrė visišką fiasko, ir atsistatydino.

 

 

Dabar atėjo eilė A. Gelūnui. Šis filosofijos daktaro laipsnį turintis politikas neslepia ambicijų prikelti merdinčią kultūrą ir sugrąžinti jai deramą vietą.

 

Tačiau tokie pažadai, labai gražiai skambantys per inauguracijos iškilmes, gali likti tik pažadais. Pirmiausia, dar tik formuodamas savo komandą A. Gelūnas, atrodo, rūpinosi ne tuo, kaip suburti įvairių sričių specialistus, bet kaip į šiltus postus susodinti kuo daugiau Tautos prisikėlimo partijos (TTP) prisiplakėlių. Taip ministro komandoje atsirado šie prisikėlėlių atstovai: TPP pirmininko Arūno Valinsko komandos narė Džiuljeta Žiugždienė, TTP nariai Deividas Staponkus, Imantas Melianas, Vaiva Gogelienė ir kt.

 

Naujasis ministras pripažino, kad dalį komandos sudaro jo paties pasirinkti žmonės, dalį – jį į ministrus delegavusios TPP pasiūlyti kandidatai. „Toks buvo susitarimas“, – neslepia A. Gelūnas.

 

Vadinasi, kultūros ministerija virto savotišku tautos akyse degradavusios TPP nevykėlių lizdeliu? Kaip gali prisikelti kultūra su tokiais veikėjais, kurie politikoje yra didžiausi autsaideriai? Tai klausimas ne tik A. Gelūnui, bet ir visiems, besirūpinantiems Lietuvos kultūra.

 

 

Dar labiau liūdina tai, jog kalbėdamas apie savo darbą kultūros ministerijoje A. Gelūnas pabrėžia ne konkrečią savo darbo programą, bet abstrakčius „žygdarbius“, kuriuos jis ketina nuveikti. Tai – biudžeto svarstymas, „kultūros diegimas ir rėmimas regionuose, galbūt siejant tai su kultūriniu turizmu, kas irgi yra labai stiprus variklis“, „be abejo, profesionalus menas, socialinė menininkų apsauga, socialinė apsauga, kad menininkas nesijaustų marginalas, autsaideris, kad jaustųsi integruotas, reikalingas savo kraštui. Su komanda, su patarėjais, su žmonėmis, kurie yra įvairių sričių ekspertai, mes mėginsime rengti įvarius teisės aktus, koreguoti visą padėtį, įvesti daugiau skaidrumo.“

 

Atrodo, kad užuot ieškojus kelių, kaip suteikti menininkams galimybių kurti, ieškoma būdų, kaip pačius menininkus apsaugoti nuo kūrybos. Kad ir kokia nuostabi būtų socialinė menininkų apsauga, ji nepadės jiems nei užsidirbti, nei būti pripažintiems savo srities profesionalais.

 

Tokie kultūros ministro pažadai ir ateities perspektyvos išryškina didžiausią mūsų šalies politinę problemą – aukštais politikos pareigūnais tampa žmonės, kurie negali pasiūlyti nei realios savo darbo programos, nei konkrečių būdų, kaip spręsti vienas ar kitas problemas. Kitaip sakant, į politiką ateinama populistiniu keliu, neturint jokio supratimo apie tai, ką iš tiesų reikės daryti užėmus vienas ar kitas pareigas. Ir labai gaila, kad šalies vadovė Dalia Grybauskaitė patvirtina tokius veikėjus ministrais, užuot pirmiausia išsiaiškinusi, ar žmogus yra tinkamas užimti šį postą.

 

 

Apibendrinant: kad ir kaip norėtųsi būti optimistu, matant tai, kas vyksta, kyla daugiau dvejonių, nei viltingų svajų. Neverta tikėtis, jog žmogus, žadantis ne visai logiškus sprendimus, įvykdys perversmą šalies kultūroje ir ją atgaivins.

 

Juk ministras nekalba apie tai, kaip apsaugoti menininkus nuo mirtinai per didelių mokesčių, kaip ieškoti būdų sumažinti PVM knygoms ir kitai kultūrinei produkcijai. Visiškai nekalbama ir apie tai, kaip surasti papildomų rėmimo būdų kūrėjams.

Be papildomos paramos, be sumažintų mokesčių, be galimybės pragyventi iš savo meno, jokios socialinės garantijos nepadės menininkams jaustis pilnaverčiais šios visuomenės nariais.

 

Naujasis kultūros ministras neužsimena ir apie tai, jog didžiausia šiuo metu Lietuvos kultūrinį gyvenimą žudanti problema yra ta, kad šalies politikai visiškai nekreipia dėmesio į kultūrą. Kad kultūra yra išstumta iš svarbiausių problemų sprendimo rato. Kad esant ekonominiam sunkmečiui nemadinga kalbėti apie dalykus, kurie nėra būtini išgyvenimui.

Kol ministras tylės ir neišryškins šių problemų, neįmanoma tikėtis jokių pozityvių šalies kultūrinio gyvenimo poslinkių.

 

Panašu, kad ir naujojo ministro politiniai partijų žaidimai bei noras bet kokia kaina išlaikyti svarbius postus Lietuvoje yra daug svarbiau už šalies ir jos žmonių gerovę.