Liepos 6-ąją šventėme pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. Įvairiuose kraštuose esantys lietuviai raginti tą dieną, 21 val. vietos laiku, išdidžiai užtraukti Tautinę giesmę ir tokiu būdu kelioms minutėms tapti gyvos balsų grandinės, kuri apjuostų visą pasaulį, dalimi.

 

Pirmą kartą ši iniciatyva parodyta praėjusių metų liepos 5-ąją, švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Šiemet tokia akcija ne mažiau prasminga. Didėjant emigracijos mastams Prezidentei Daliai Grybauskaitei teks ne ką lengvesnė užduotis, nei Karaliui Mindaugui vienijant Lietuvą – sutelkti lietuvius, kurių jos valdomoje valstybėje su kiekviena diena mažėja.

 

Tačiau šis tekstas – ne apie politiką, krizę ar emigraciją, ir net ne apie istoriją. Kalbėsime apie globalizaciją – pasaulį, į kurį mes einame ir kuris eina į mus. Ką reiškia būti pasaulio lietuviu?

 

 

Nesvarbu, kur gyventume – Lietuvoje ar emigracijoje, ji mus veikia, žiniasklaida nuolatos skiemenuoja: glo-ba-li-nė e-ko-no-mi-ka, glo-bal-li-nė kri-zė, glo-ba-li-za-ci-ja... Girdime tai kone kas dieną. Ir vis dėlto – kas ta globalizacija ir kaip ji mus veikia?

 

Čia derėtų prisipažinti, kad sakinys, jog nekalbėsime apie krizę, politiką ir emigraciją – iš esmės klaidingas ir parašytas tik siekiant privilioti jūsų dėmesį. Nes globalizacija visų pirma ir yra reiškinys, vainikuojantis mūsų amžiaus politinį, ekonominį ir socialinį gyvenimą.

Globalizacijos ištakų ieškoma XX a. antr6joje pusėje, tačiau ryškiausi pokyčiai pasaulio ir regionų ekonomikoje, kylantys dėl laisvo (finansinio, žmogiškojo ir kitokio) kapitalo judėjimo, intensyvios tarptautinės prekybos, kultūrinių ir kitokių mainų, išryškėjo šiame amžiuje.

 

Globalizacijos sąvokos ir su ja susijusios temos pakeitė anksčiau taip madingą postmodernizmo sąvoką. Kaip pažymi filosofas Bronislovas Kuzmickas, „nedaug dabarties pasaulio procesų yra suprantama ir vertinama taip skirtingai kaip globalizacija, nors neabejojama, kad tai objektyvus, tautų, bendruomenių, individų gyvenimą veikiantis, o ateityje dar labiau veiksiantis reiškinys“.

 

 

Vaizdžiau kalbant, tai lengviau suprasti pasitelkiant palyginimus. Kad ir iš komunikacijos istorijos guru Marshalo McLuhano knygos.

 

 

Šio oreivio piramidės atitikmuo – kompiuteris ant jūsų stalo. Pasitelkęs internetą čia ir dabar gali atsidurti bet kuriame pasaulio taške. Keistis informacija, apsipirkti, užmegzti verslo kontaktus, o gal – romaną su egzotišku gražuoliu, balsuoti Prezidento rinkimuose (neišvengiama artimiausioje ateityje) ir t. t. Internetas, satelitinė televizija, aviacija (greiti ir pingantys skrydžiai), susitarimai tarp šalių dėl bevizio režimo, laisvos darbo rinkos ir t. t. yra globalizacijos priežastys ir padariniai tuo pačiu metu.

 

 

Globalizacija turi ne vieną apibrėžimą, tačiau dažniausiai minima apibrėžtis orientuojasi į ekonominės pažangos formą. Dalyvavimas globalizacijos procese užtikrina prekybos plėtrą, technologijų sklaidą ir inovacijas, suteikia galimybių plėsti rinkas ir dalyvauti žinių bei patirties mainuose. 

 

Bene geriausias pavyzdys – Europos Sąjunga (ES). Pavyzdžiui, Lietuvos narystė ES ne tik atvėrė mūsų valstybei dideles politines ir ekonomines galimybes, bet ir iškėlė naujų iššūkių.

Tiek globalizacijos šalininkai, tiek priešininkai sutinka su teiginiu, kad globalizacija naikina amžiais ir dešimtmečiais susiklosčiusias sienas tarp valstybių ir griauna nacionalinių valstybių savarankiškumą. Tačiau vieniems tai yra progresyviai išlaisvinantis ir daugiau galimybių suteikiantis procesas, kitiems – valstybės autoriteto, nacionalinių vertybių, tautų ir kultūrų įvairovės bei individualumo nykimas. Kitaip tariant – grėsmė tapatumui.

 

 

Vienoje nepasirašytoje interneto publikacijoje išdėstytos mintys atspindi dalies lietuvių susirūpinimą. Lietuvių, kaip tautos, išnykimu besibaisintis internautas teigia: „Akivaizdu, kad Lietuvoje globalizacija galutinai pakeičia tautines vertybes ekonominėmis. Dauguma jaunimo nelaiko savo lietuviškumo vertybe ir savo ateitį įsivaizduoja kaip visų pirma materialinės gerovės kūrimą užsienyje. Buvimas lietuviu suvokiamas ne kaip priežastis pasididžiavimui, o greičiau likimo nelaimė. Nemažai moksleivių tiesiog spjauna į lietuvybę ir puola mokytis užsienio kalbų bei profesijų ir įgūdžių, kurių jiems prireiks gyvenant toli nuo Lietuvos. Daug lietuvių jau emigravo, ir, be jokios abejonės, paliekančiųjų Lietuvą skaičius nemažės ir ateityje. O tai savo ruožtu toliau skatina lietuvybės nykimą. Kuo mažesnė tauta, tuo sunkiau jai išlikti ir išlaikyti savo kultūrą“, – rašoma straipsnyje, anonimiškai publikuotame portale Lietuviams.com.

 

Šioje kritikoje, be abejo, yra tiesos. Globalizacija, tautiškumas ir asmeniška tapatybė yra veiksniai, kurie šiais laikais lemia žmonijos ateitį. Daugeliui globalizacijos kritikų kyla panašių klausimų – kai mūsų planeta tampa tokia kiekvienam „prieinama“ ir kai elektroninė komunikacija baigia nugalėti kalbų bei papročių skirtumus – ar visa žmonija netaps viena tauta ir tarpasmeniniai žmonių ryšiai netaps tik mechaniniu žinių apsikeitimu?

 

 

Kinematografą Joną Meką, ko gero, galėtume pavadinti garsiausiu pasaulio lietuviu, įkūnijančiu, atrodytų, utopišką kompromisą: būti pasaulio piliečiu, tačiau išlikti lietuviu.

Anksčiau TIESAI duotame interviu J. Mekas yra išdėstęs tokį požiūrį: „Aš žiūriu į tautiškumą šitaip – jis yra laike ir nuolat keičiasi. Keičiantis laikui, pasauliui labai sunku išlaikyt (ir beveik beprasmiška bandyti išlaikyti) viską, kaip buvo. Sakysim taip, kaip Lietuvą ir lietuviškumą aprašė Simonas Daukantas. Ypač dabar sunku išlaikyt tautiškumą, nes viskas labai greitai keičiasi. Anksčiau kiek mėnesių praeidavo, paskui savaičių, kol laivas perplaukdavo Atlantą, kad nuvežtų naujausias žinias iš Paryžiaus į Niujorką. O dabar viskas per minutę! Aš įdedu, sakysim, į internetą savo filmuką, o kitą minutę jis jau gali būti žiūrimas ir Japonijoje, ir Brazilijoje, ir Aliaskoje, ir Lietuvoje. Viskas eina pirmyn – ir visa informacija, naujausia mada ar gėrimas naujas... Niujorko gėrimų ar valgių kombinacijos po valandos jau yra Teksase ir taip toliau. Nebegali to sustabdyti. Negali išlaikyti Daukanto Lietuvos. Tai būtų nesąmonė. Niekas negali sustabdyti ir pakeisti XXI amžiaus technologijos, naujos Pasaulio situacijos. Ir Europa vienijasi, ir kultūra, ne tik pinigas... O Lietuva – jau dalis Europos, tad irgi negali to išvengti.“

 

 

Taigi, globalizacija, paprasto vartotojo požiūriu, yra terminas, rodantis judėjimą į pasaulinę visuomenę. Tampame vis mobilesni. Užsienio šalys ir kultūros tampa ne tokios keistos ir nesuprantamos, kokios jos buvo iki šiol. Su komunikacijos greičiu tiesiogiai siejasi pagreitintas „pasaulinės kultūros“ formavimasis.

 

 

 

 

 

 

 

 

Žmogui, kuris ketina tapti pasaulio piliečiu, svarbu mokėti užsienio kalbas – ir ne tik dėl to, kad jomis kalba kuo daugiau potencialių darbdavių. Kalbos praveria duris į kitų kultūrų esmę, o nepraradusiems nuovokumo – atveria ir savo kalbos prasmingumą.

 

 

Šitaip be užuolankų teigia kitas TIESOS herojus – tarp Europos ir JAV didmiesčių Paryžiaus, Niujorko, Oslo, Madrido, Venecijos, Briuselio besiblaškantis teisininkas Stanislovas Tomas. Perfrazuojant straipsnio autoriaus Vilio Normano žodžius – Naujasis pasaulio lietuvis.

Vaikinas Madride rašo disertaciją, Paryžiuje įkūrė teisines paslaugas teikiančią įmonę, o po pasaulį blaškosi, kaip pats teigia, – iš stipendijos ir „klientų sąskaita“.

 

„Labai myliu Paryžių, Niujorką, Amsterdamą, Briuselį, Veneciją, Liuksemburgą ir Madridą. Visada ten grįžtu kaip namo. Mano tėvynė – tai medžiai, kurie augo mano kieme vaikystėje Lietuvoje, tai mano studentiški bendrabučiai Belgijoje, tai Sorbonos universiteto pastatas Paryžiuje, tai olandų kalba ir Amsterdamo skvotas, kuriame kažkada gyvenau... Manau žmogus gali turėti keletą tėvynių. Kuo daugiau, tuo geriau“, – mano Stanislovas.

 

Kodėl? Lietuvio atveriamos priežastys – psichologinės ir intelektualinės. „Emigracija nėra vien noras gyventi turtingesnėje šalyje, – pabrėžia S. Tomas. – Vilniaus universitetas negali duoti tau net dešimtadalio to intelektinio ku3tūrinio gyvenimo, kurį gali gauti Paryžiuje arba Niujorke. Be to, turiu psichologinį poreikį nuolat keisti kultūrinę ir tautinę aplinką,“

 

 

Galime spėti, jog nuo šių citatų visiems be išimties kūnas nubėgo pagaugais: vieniems iš siaubo („Kas liks iš tokių lietuvių?!“), kitiems – iš pavydo („Ir aš noriu taip gyventi!“).

Į pirmąjį klausimą atsakysime J. Meko žodžiais: „Liks galvojimas. Sielos išsivystymas liks. Visas psichologinis sudėjimas viduje – tai tęsis toliau. Ten ir yra mūsų namai, ten lietuviškumas, kuriame užaugome. Ten visas mūsų galvojimas, vidinė sudėtis yra apspręsta to išsivystymo. Esu kažkada rašęs, kad niekas negali pakeisti pačios viršutinės dalies to medžio, kuri prasidėjo kaip lietuviai ir Lietuva. Niekas negali to pakeisti. Nei prancūzai, nei italai, nei anglai.“ 

 

Trokštantiems pasinerti į gaivališką galimybių jūrą cituotas vaikinas, žinoma, tinkamas pavyzdys, gal net idealas.

 

Bet nereikia užmiršti, kad globalizacija yra procesas be turinio. Turinį suteikiame mes – žmonės. Tai taip pat yra bekraščio pasirinkimo erdvės, kuriose suvokti savo prigimtį, siekius ir viltis dar svarbiau nei be kada. Turinį galime rasti ir tautinėje, ir asmeniškoje tapatybėje. Bet jam išlaikyti reikia ne tik asmeniškų pastangų, bet ir tarpusavio bendradarbiavimo, ištikimybės savo vertybėms.

 

Tai lyg patvirtina D. Grybauskaitė savo sveikinimo kalboje Valstybės dienos proga: „Mūsų, lietuvių, nėra daug, bet mes stiprūs ir vieningi, puoselėdami savo kultūrą, didžiuodamiesi savo istorija ir paveldu, išlaikydami savo papročius ir kalbą, taip įtvirtindami pasaulio lietuvio sąvoką – mūsų bendravimo pagrindą. Tik visi drauge, sutelkę visas pastangas, galėsime sukurti klestinčią Lietuvą, kurioje žmogus ir jo gerovė būtų didžiausia vertybė. Lietuva – tai mūsų jėga ir mūsų ateitis. Tik visi kartu išliksime pasaulyje ir išsaugosime savo nacionalinį orumą ir tapatumą.“