Apie R. Gary būtų galima kalbėti ilgai ir nenuobodžiai. Apie jo dalyvavimą kare, didvyriškumą, o dar daugiau – apie jo vargingą ir skaudžią vaikystę, kuri aprašoma jo biografiniame romane „Aušros pažadas“.

 

Romane „Gyvenimas dar prieš akis“ savo literatūriniu talentu „žudantis“ rašytojas atveria dar vienos vaikystės paveikslą. Vaikystės, kurią supa vien šio pasaulio skurdas, kurioje nėra jokio, nė mažiausio spindesio.

 

Mažylis Momo – pagrindinis romano veikėjas ir pasakotojas – paliktas tėvų (tėvas nužudė kekšę motiną ir buvo uždarytas į beprotnamį), pasižymintis mažamečiui nebūdingu įžvalgumu ir supratingumu, gyvena pas buvusią kekšę Rozą, kuri šiam berniukui jaučia ne tik prielankumą, užuojautą – ji myli šį niekieno nemylimą berniuką.

 

Ir nors kritikai dažniausiai atkreipia dėmesį į šiame kūrinyje pavaizduotą aplinką, vis dėlto fonas nėra nei svarbiausia, nei geriausia romano dalis.

 

Visiškai pakeitęs savo įprastą rašymo stilių (ir, sutinku su kritikais, – sukūręs naują asmenybę) R. Gary piešia pačiame visuomenės dugne skęstančių atstumtųjų, vargdienių vidinio pasaulio išgyvenimus. Ir piešia taip meistriškai, kad skaitant knygą neįmanoma atskirti, kur prasideda ir baigiasi tragizmas, o kur – ironija.

 

Momo, net pakliuvęs tarp žlungančiųjų – jį supa vien kekšės, narkomanai, pamišėliai, mirčiai pasmerkti seniai ir vargšai – savo rimtu vaikišku balsu tuo pačiu metu ir linksmina, ir graudina. Pavydėtinas R. Gary‘o talentas čia tiesiog sprogdina savo originalumu.

 

Tokiame pasaulyje, kuriame gyvena Momo, niekas nesvajoja apie viltį. Daugiausia, ką gali iš anksto pasmerkti žmonės, – tai susitaikyti su esama padėtimi.

 

Būtent tai ir bando parodyti knygos autorius. Ponia Roza, praradusi ne tik jaunystę, bet apskritai viską, ką galima prarasti, įsikimba į berniuką, kuris tarsi atstoja jos pačios praradimus. Pasmerktieji, jei ir gali ką nors turėti, tai vienas kitą. Momo myli Rozą. Nes ji yra gražiausias dalykas jo gyvenime.

 

Nenuostabu, kad romanas sulaukė aukščiausių Prancūzijos kritikų įvertinimų ir gavo Goncourt'ų premiją. Net žvelgiant iš labai aukšto visos pasaulinės literatūros konteksto bokšto, „Gyvenimas dar prieš akis“ – tikro plunksnos meistro darbas. Būtent dėl to labai sunku, vengiant trafaretinių literatūros vertinimų, perteikti šio kūrinio žavesį ir sukeltas emocijas. Taip norisi jį tiesiog pacituoti:

 

– Tu nežinai, ką sakai, vaike mano, tu nežinai, ką sakai.

 

– Aš ne jūsų vaikas ir išvis aš ne vaikas. Aš kekšės sūnus, ir mano tėvas nugalabijo mano motiną, o kai žinai tokius dalykus, gali sakyt, kad žinai viską, ir joks aš jau nebe vaikas.

Daktarą Kacą net nupurtė, ir jis žiūrėjo į mane pastėręs.

 

– Kas tau tai sakė, Momo? Kas tau pripasakojo tokių dalykų?

 

– Koks skirtumas, kas pasakė, daktare Kacai, nes kartais geriau turėti kiek galima mažiau tėvų, jūs jau patikėkit mano senio patirtimi, ir kaip aš turėjau garbės, anot pono Chamilio, pono Viktoro Hugo bičiulio, kuris jums, tikiuosi, nėra nežinomas.

 

Ir nežiūrėkite į mane taip, daktare Kacai, aš ne psichinis ir nepaveldėjęs, ir neužmušiu savo motinos kekšės, tas jau atlikta, apsaugok Dieve jos subinę, kuri tiek gero padarė šioje žemėje, ir nusispjaut man į jus visus, išskyrus ponią Rozą, ji vienintelė pasaulyje, kurią aš mylėjau, ir aš neleisiu jai tapti daržovių čempione dideliam medicinos džiaugsmui, ir kai parašysiu vargdienius, tai išsakysiu viską, ką norėsiu, nieko neužmušdamas, nes žodis gali viską...

 

Ir nors iki šių dienų ginčijamasi, kur gimė R. Gary – Maskvoje ar Vilniuje, – visus ginčus galima nutraukti, paprasčiausiai pripažinus, kad tikrieji R. Gary‘o namai – literatūros pasaulis (tą jis aiškiai pasakė romane „Aušros pažadas). Taip pat galima liūdnai konstatuoti, kad Lietuvą ne viename kūrinyje aprašęs genijus iki šiol nesulaukė deramo dėmesio mūsų tėvynėje.