Didžių žmonių mirtis mažus žmones paverčia didesniais, tarytum sulygina paprastus mirtinguosius su nepaprastais, tačiau irgi – mirtingais. Šis faktas, nors toks akivaizdus, mus nustebina kaskart, kai išvirsta koks Valstybės ąžuolas galiūnas.

Palyginimas su ąžuolu A. Brazauskui nepaprastai tinka – tai beveik vienintelis dalykas, kuriam pritariu iš širdies. Dar nuo savęs pridėčiau, jog šis vyras išties žavėjo akivaizdžia savo vėlyvos meilės suteikta palaima, kurios neslėpė, o gal net nepajėgė nuslėpti nuo visuomenės. Gražus pavyzdys, nes viešai rodomas atsidavimas moteriai lietuviams nėra būdingas.

 

 

Brazauskas Lietuvos akivaizdoje nebuvo tyras kaip krištolas – dėl praeities sąsajų su Komunistų partija, todėl daugeliui žmonių, niekada neabejojusių būtinybe atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kyla dviprasmiški jausmai, kurių, kad ir kaip norėtume, iš istorijos neištrins net mirtis. Kaip ir fakto, kad A. Brazauskas, su kuriuo šiandien pagarbiai atsisveikina mūsų šalis ir jos draugai, buvo viena ryškiausių politinių asmenybių nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Būtent todėl intuityviai susilaikau nuo bet kokių gilesnių vertinimų.

Atsisveikinimas su A. Brazausku privertė susimąstyti, kad žengiame į laikmetį, kai palaipsniui atsisveikinsime su žmonėmis, kūrusiais ir valdžiusiais mūsų Valstybę labai permainingu laikotarpiu, žmonėmis, kurie savimi, lyg gyva grandimi, mus dar siejo su istorine praeitimi, kurią norėtųsi tiesiog imti ir ištrinti.

Tenka susimąstyti, kas bus, kai išeis visa senoji karta, kuriems dar verčiame kaltę už sovietinės sąmonės suformuotus veiksmus, sprendimus, valdymo modelius.

Kokia bus mūsų Tėvynė, kai ji liks mums – Nepriklausomos Lietuvos užaugintai kartai? Ir kur bėgsime tada, kai nebus kam „numesti“ atsakomybės?

O koks žmogus buvo A. Brazauskas, geriau žino jo bendražygiai. Palikime jiems išsakyti savo nuomonę.

 

 

Bene įdomiausia man pasirodė prof. Justino Karoso, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos Seime nario, įžvalga. „Paradoksas čia buvo tiktai tas, kad Brazausko kaip žmogaus charakteris tokiai politinei misijai netiko. Jis vis dėlto buvo kuklus ir jautrus žmogus, todėl per daug rimtai nežiūrėjo į jam atitenkančias šalininkų, pasekėjų (o ir pataikūnų) liaupses, bet labai skausmingai išgyveno ant jo galvos nuolat pilamus, kai kada tiesiog neapykanta virstančius politinius kaltinimus. Brazauskas iki pat savo gyvenimo pabaigos siekė tokį jo tiesiogiai patiriamą Lietuvos žmonių susipriešinimą švelninti, jis net tikėjo, kad tą susipriešinimą galima ir būtina tuoj pat nugalėti, kitaip sakant, jis pats savyje taip ir nepajėgė įveikti vadinamojo „šventojo naivumo“.

 

 

Tačiau kaip teisingai pastebi Delfi.lt žurnalistas Egidijus Vareikis, šiandien, prisimindami A. Brazauską, turime pripažinti, kad vertiname jį veikiau emociškai, nei vadovaudamiesi faktais apie nuveiktus ar nenuveiktus darbus. Vadinasi, nesame objektyvūs. Po kokių penkiasdešimties metų bus galima viską vertinti be emocijų, tačiau turėsime pripažinti, kad faktas – ne objektyvi realybė. Faktai, atsieti nuo emocinės gyvenimo tikrovės, taip pat meluoja.