Parlamentarų siūlomos įstatymo pataisos labiausiai užkliuvo tiems, kurie gyvena ne Europos Sąjungos ir NATO šalyse, pavyzdžiui, JAV ar Australijoje, nes Seimas net nesvarsto galimybės jiems suteikti dvigubą pilietybę. Išeitų, tau nepriklauso, nes... emigravai ne į tą šalį. Užtat kaimyninėms valstybėms, netgi Rusijai ir Baltarusijai, atrodo, gana lengvai gali būti uždegta žalia šviesa.

 

„Gaila, kad Lietuvai mūsų nereikia... O juk valdžia kaip tik turėtų stengtis išlaikyti kiekvieną žmogų. Tų lietuvių ir taip mažai!“ – komentaruose apgailestavo JAV gyvenanti lietuvė.

„Jei bus atimta pilietybė, kaip bausmė už kitos pilietybės įgijimą, tai bus nusikaltimas, kurį padarys Lietuvos valstybė prieš savo piliečius. Jei Konstitucija leidžia tautos genocidą, ją reikia keisti. O jei kažkas nesugeba to daryti – tegul traukiasi iš pareigų!“ – piktinosi kitas internautas.

 

Griežtą poziciją išsakė ir Anglijoje gyvenantis Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas Kęstas Pikūnas. „Nė viena demokratiška visuomenė nepateisina priverstinio tėvynės atsisakymo ir pilietybės atėmimo. Pilietybė – tai ne tik kiekvieno žmogiška ir natūrali teisė turėti tėvynę ir jai priklausyti, bet ir vertybė, moralinis ir branginamas emocinis ryšys su tėviške.“

 

Iš tiesų, jei bus priimtos šio įstatymo pataisos, užsienio šalyse esantys lietuvių bendruomenės nariai turės gana žiaurų pasirinkimą: arba atsisakyti Lietuvos, arba užsienio šalies pilietybės.

 

 

Dviguba pilietybė pasaulyje nėra retas atvejis – daugelis valstybių suteikia šią teisę arba bent tai toleruoja. Kai tapo lengviau keliauti, kurti verslą ne tik tėvynėje, bet ir kituose žemės kampeliuose, natūralu, kad vis dažniau atsiranda poreikis turėti du pasus. Vien todėl, kad pasaulis margas, o įstatymai – visur skirtingi.

 

Įsivaizduokite situaciją. Emigravote į Australiją, dirbote, gyvenote, gavote pilietybę. Lietuvos paso teko atsisakyti, nes įstatymai kitaip draudžia. Ir štai norėdamas grįžti į savo gimtinę aplankyti artimųjų privalote stovėti eilėje ir laukti vizos. O tada gaunate leidimą tris mėnesius turistauti gimtinėje (taip, taip, kitokia viza vargu ar bus išduota). Jei jūsų mama ar močiutė sunkiai serga, ir norėsite su ja pasilikti ilgiau – negalėsite, nes po trijų mėnesių, pasibaigus vizai, būsite išspirtas.

 

O neduokdie emigruosite į kokią kitą, tolimą ir Lietuvos diplomatiniais kanalais nelabai pripažįstamą šalį – gali būti, kad net vizos negausite...

 

Galbūt sutirštinau spalvas, tačiau visiškai realu, kad vieną dieną emigrantas, įgijęs kitos valstybės pilietybę, savo gimtinėje taps prašalaičiu, negalinčiu ten nieko daryti: ne tik dirbti ar balsuoti per rinkimus, bet net ir ilgiau paviešėti.

 

 

Vis dėlto net ir tarp emigrantų yra daug dvigubos pilietybės skeptikų ir priešininkų. Vieni išdidžiai pasilieka lietuvišką pasą, net ir ilgą laiką gyvendami užsienyje, ir sako, kad taip įrodo esantys tikri lietuviai ir savo šalies patriotai. Kam dar antra pilietybė?

 

Kiti, įsikūrę svetimoje šalyje, įgyja tos valstybės pilietybę, bet teigia, kad lietuvis gali mylėti tėvynę ir nebūdamas jos piliečiu, o lietuviškas pasas, gulintis stalčiuje, didesniu patriotu padaryti negali.

 

Kai prasideda diskusijos dvigubos pilietybės tema, neretai primenama, kad pilietybė – tai ne tik teisės, bet ir pareigos. Na, o kuriai valstybei atliksi tas pareigas, turėdamas du pasus? Už kurią kovosi ginklu, kilus karui? O už kurią šalį rungsis sportininkas, turintis dvigubą pilietybę? Galbūt kaip tik dėl tokio moralinio aspekto kai kurios šalys vengia dosniai dalyti antrą pilietybę.

 

Vis dar verdant audringiems debatams dėl pasų ir pilietybių, man galvoje sukasi beprotiška idėja: o gal kosmopolitiškame XXI amžiuje apskritai reikėtų panaikinti pilietybę ir visiems tapti tiesiog pasaulio piliečiais?