Baisu, kad apie aukos kaltę įvykdytame nusikaltime kalba teisininkas. Žmogus, kuris turi gerą progą nešti žinią žmonėms, kad auka niekada nėra kalta. Būtent dėl tokios demagogijos, kad neva patys kalti: nereikėjo eiti kur nereikia, su kuo nereikia, gerti kiek nereikia, kalbėti, ką nereikia, daugybė nuskriaustųjų, sumuštųjų, apvogtųjų, išprievartautų niekam nesiskundžia.

 

Prieš dešimtį metų Klaipėdoje teko dalyvauti seminare teisėtvarkininkams, psichologams ir žurnalistams. Tuomet Amerikos specialistai paprašė išspręsti tris galvosūkius. Štai jie.

 

1. Dešimtmetį berniuką pakeliui iš mokyklos pasitiko nepažįstamas vyras. Jis pasiūlė vaikui užeiti pas jį pasižiūrėti mielų kačiukų. Berniukas žinojo, kad negalima vaikščioti su nepažįstamaisiais į jų butus, bet smalsumas nugalėjo... Berniukas patyrė prievartą.

 

2. Septyniasdešimtmetė močiutė tamsų žiemos vakarą sumanė nunešti didelę pinigų sumą į banką. Ji gyveno tuščioje, neapšviestoje gatvėje, kurioje net dieną buvo pavojinga vaikščioti. O čia – tamsų vakarą, ir dar su pinigais. Močiutė buvo apiplėšta.

 

3. Penkiolikmetė mergina išsidažė savo veidelį, kad vyresnė ir lengvai pasiekiama atrodytų. Pasipuošė trumpu sijonėliu, aukštakulniais batais ir nuėjo į naktinį klubą. Ten susipažino su vaikinu, kuris pasiūlė nueiti pas jį pasiklausyti muzikos. Mergaitė savanoriškai sutiko ir ten buvo išprievartauta.

 

Seminaro vedėjai paprašė kiekviename pavyzdyje įvertinti aukos kaltę procentais. Mes, seminaro dalyviai, ėmėme aktyviai sverti kiekvienos aukos „įnašą“ į nusikaltimą. Daugiausia procentų – beveik visus 100 – „užsidirbo“ provokuojamo elgesio ir išvaizdos penkiolikmetė. Kiek sumažino jos kaltę gal tik tai, kad ji buvo nepilnametė. Bet jei būtų pilnametė, nuosprendis aiškus – šimtaprocentinė kaltė.

 

Septyniasdešimtmetės močiutės irgi negailėjom – juk žinojo, kad nesaugu – kam ėjo, ir dar su pinigais? Ar negalėjo palaukti ryto, ar negalėjo paprašyti pagalbos? 90 procentų kaltės.

 

Berniuko atvejis sukėlė daugiausia gailesčio. Bet netgi čia psichologai, policininkai ir žurnalistai sugebėjo įžvelgti 10 procentų berniuko kaltės. Juk žinojo, kad nevalia eiti su nepažįstamaisiais.

 

Seminaro dalyviai aktyviai siūlė savo procentus – aiškino, kodėl tiek, o ne mažiau ar daugiau yra nukentėjusiųjų kaltės. Tuomet gal iš šimto dalyvių vienintelė psichologė Angelė aiškiai pareiškė: 0 procentų kaltės. Seminaro dalyviai keistai nuščiuvo, o amerikiečiai pagaliau džiugiai sukluso – kodėl? „Todėl, kad auka niekada nėra kalta“, – atsakė psichologė Angelė.

 

Taigi, prieš dešimtį metų vykęs seminaras atskleidė posovietinės Lietuvos pareigūnų požiūrį į auką. Nežinau, ar kiek pasikeitė tas požiūris per dešimtmetį. Bet kad jis labai gajus, įrodo teisininko Alfonso Kvedaro komentaras.